Vartotojo vardas:
Slaptažodis



 Paieška svetainėje

 

Lietuvos žemės ūkio taryba pateikė pastabas į Europos Komisijos atsakymus į Lietuvos žemdirbių peticiją dėl nevienodų išmokų pagal ES bendrą žemės ūkio politiką. 

Taryba nesutinka su Europos Komisijos teiginiu, kad tiesioginių išmokų konvergencijos tarp valstybių narių klausimas skiriasi nuo tiesioginių išmokų laipsniško įvedimo klausimo.

Tarybos nuomone, toks Stojimo akto nuostatų interpretavimas galėtų reikšti tai, kad valstybių aukščiausių vadovų parašais buvo įtvirtintos ilgalaikės diskriminacinės sąlygos Lietuvos žemdirbiams, kurie, taip interpretuojant Stojimo aktą, 2013 m. gavo maksimalias, tačiau tik šiek tiek didesnes negu 50 proc. ES vidurkio tiesiogines išmokas.

Taryba taip pat pastebi, kad Stojimo akto tekste numatytas išmokų skaičiavimo mechanizmas skiriasi nuo Europos Komisijos atsakyme minimos išmokų skaičiavimo metodikos, jas siejant su gamyba ir agronominėmis priežastimis.

Taip pat Taryba pažymi, kad Europos Komisija savo atsakyme nepilnai pacitavo 2013 m. vasario 7-8 d. Vadovų tarybos sprendimą dėl išmokų konvergencijos 2014-2020 m. laikotarpiu, praleisdama tą vietą, kur nurodoma, kad „ne vėliau kaip 2020 m. visos valstybės narės turėtų pasiekti bent 196 EUR už hektarą lygį galiojančiomis kainomis.“

Europos Komisijos teiginys, jog 2018 m. birželio 1 d. pasiūlyme dėl bendros žemės ūkio politikos po 2020 m. toliau reikšmingai tęsiama valstybių narių tiesioginių išmokų dydžių už hektarą konvergencija, taip pat susilaukė argumentuotos Tarybos kritikos, kadangi siūloma konvergencijos formulė numato, kad Lietuvos žemdirbiams 2027 m. mokamos išmokos tik nežymiai viršys 2013 m. Tarybos užtikrintą 196 eur/ha lygį.

Tarybos pastabose pateikti ir kiti argumentai, keliantys Lietuvos žemdirbių nepasitenkinimą dėl išmokų nelygybės, į kuriuos Europos Komisijos rašte neatsakyta.

Taryba taip pat kreipėsi į peticijų komitetą, prašydama, kad peticijos nagrinėjimas būtų vykdomas dalyvaujant peticijos pateikėjo atstovui.

 

 

LŽŪBA informacija