Vartotojo vardas:
Slaptažodis



 Paieška svetainėje

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija vienija ir atstovauja tam tikrai grupei žemdirbių - absoliučiai daugumai žemės ūkio veikla užsiimančių juridinių asmenų, kurie puoselėja senas žemės ūkio gamybos tradicijas bei investuoja į naujausias technologijas. Asociacijos nariai, į rinkos poreikius orientuoti prekiniai ūkiai, jau seniai taiko ar šiuo metu diegia išmanaus ūkininkavimo metodus tiek augalininkystėje, tiek gyvulininkystėje. Kažkada politikų palaidotų daugiašakių pajinių žemės ūkio įmonių reikalingumą liudija ne tik jų ūkinės veiklos rezultatai: sukuriama ženkliai didesnė pridėtinė vertė, lyginant su naudojamu žemės ūkio naudmenų plotu, sumokami mokesčiai, bet ir socialiai atsakingas požiūris į darbo vietas bei darbuotojus, vietos bendruomenes.

Tais pačiais žodžiais galima apibūdinti kitą teisinę formą pasirinkusius, stambius, kooperuotus ar dar nesusikooperavusius mišrius ar tvarias, artimas klasikinėms žemės naudojimo schemas taikančius specializuotus ūkius.

Skurdas ir atskirtis kaime didžiuliai. Apie 30 proc. kaimo gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, kaimo gyventojams neužtikrinamos minimalios darbo pajamos.

Todėl neatsitiktinai gyvulininkystei, kaip aukštesnę pridėtinę vertę sukuriančiai šakai, skiriamas didesnis dėmesys. Jis turėtų būti dar didesnis, nes šaka leidžia įdarbinti daugiausia dirbančiųjų, ne tik kaime ir mieste. Tai produkcijos perdirbimas, logistika, prekyba, įrangos bei mašinų gamyba, finansai ir pan. Tai gerokai daugiau pajamų iš hektaro generuojantis verslas.

Seime svarstomas LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas šiek tiek daugiau erdvės palieka (kaip ir ankstesnis) gyvulininkystės plėtrai, kaip pagrindinei strateginei šalies kaimo plėtros politikos krypčiai. Privalu, kad netolimoje ateityje žemės įsigijimas mišriems gyvulininkystės ūkiams būtų dar labiau palengvintas. Tik eidama tokiu keliu Vyriausybė įgyvendins savo programines nuostatas. Kitaip teks „palaidoti“ Nacionalinę gyvulininkystės programą, o tradicine mišria augalininkystės-gyvulininkystės produkcijos gamyba paremtas tvarus ūkininkavimas užleis vietą dirvožemius negailestingai alinančioms javų monokultūroms.

Todėl kviečiame tas ir tuos pasistiebti virš nuosavo kiemo tvoros, pažvelgti plačiau, į visos šalies, viso kaimo interesus ir konstruktyviais pasiūlymais bei darbais prisidėti prie nykstančios, bet bendram labui gyvybiškai svarbios gyvulininkystės šakos atgaivinimo.

Keletas esminių faktų šia tema.

Lietuvoje nuosekliai mažėja galvijų skaičius. Tačiau žemės ūkio įmonėse, bendrovėse šis skaičius šiek tiek didėja.

Galvijų skaičius nuo 2005 m. iki 2017 m. sumažėjo nuo 969 tūkst. vnt. iki 692 tūkst. vnt.  (29 proc.), o karvių - nuo 456 tūkst. iki 285 tūkst. vnt. (38 proc.).

Tačiau žemės ūkio bendrovėse  nuo 2014 m. galvijų ir karvių skaičius padidėjo nuo 161 tūkst. iki 173 tūkst., kai kituose ūkiuose sumažėjo nuo 859 tūkst. iki 812 tūkst. Tai gi, akivaizdu, kad žemės ūkio bendrovės palaipsniui didina gyvulių skaičių.

Gyvulininkystei reikalingos bent kelis kartus didesnės investicijos ir jos yra ilgalaikės.

Tai yra inertiška, ilgalaikė ir labai specifinė ūkio šaka, kuriai sukurti ir išvystyti reikalinga daug metų ir investicijų (banda, pastatai, technologijos, veislininkystė ir t.t.). Deja, augalininkystės ūkiuose yra viskas ženkliai paprasčiau. Žemės ūkio kultūras per 2 metus galima pakeisti visiškai.

Gyvulininkystė sukuria daugiau darbo vietų ir daugiau pridėtinės vertės.

Daugelis augalininkystės ūkių yra sezoniniai darbai, o gyvulininkystė yra daug kasdieninio darbo reikalaujanti specializacija, todėl šiai veiklai reikia kelis kartus daugiau darbuotojų. Be to, tai yra žaliava vietinei maisto pramonei, prekybai, eksportui ir kt.

Mišrūs ūkiai yra racionaliausia tiek gamtiniu (ką parodė šie metai), tiek ekonominės rizikos valdymo prasme. Tai tvaraus ūkio garantas.

Vien augalininkystės intensyvus ūkiai alina dirvožemį, naudoja supaprastintą sėjomainą, kuri skatina visuotinai pripažįstamą dirvožemio degradaciją.

Be to, žemės ūkio produkcijos kainos nuolat svyruoja, todėl mišrūs ūkiai gali atskirų šakų netolygumus labiau išlyginti.

Juridiniai asmenys nuosavybės teise valdo tik 6 proc. žemės ūkio paskirties žemės, o sukuria apie trečdalį visos žemės ūkio produkcijos.

Per laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m. Lietuvoje privačios žemės ūkio paskirties žemės  padidėjo nuo 3,39 mln. ha iki  3,49 mln. ha arba 100 tūkst. ha. Atitinkamai juridinių asmenų nuosavybės teise valdoma žemės ūkio paskirties žemė yra tik 226 tūkst. ha.

Europos Komisija nenurodė jokių pastabų dėl šiame įstatyme esamos gyvulininkystės skatinimo priemonės.

Europos Komisija labai detaliai nagrinėjo šį įstatymą ir Lietuvai pradėjo pažeidimo procedūrą dėl eilės įstatymo nuostatų, tačiau gyvulininkystės skatinimo tarp pažeidimų nėra ir negali būti.

 

Šiame kontekste labai keistai atrodo kitų siūlymai atsisakyti gyvulininkystės skatinimo, išbraukiant jį iš LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo. Dar keisčiau atrodo, kai tai siūlo asmenys, kurie nevykdo gyvulininkystės veiklos ir su šiuo probleminiu žemės ūkio sektoriumi neturi nieko bendro. Manau, kad pagaliau laikas priiminėti sprendimus, atsižvelgiant į statistiką ir loginį ryšį, o ne siaurai klausant demagoginių išvedžiojimų.

Reikia užtikrinti, kad būtų taikoma kaip galima daugiau priemonių gyvulininkystės skatinimui, net nediskutuojant apie kažkokius suvaržymus. Atvirkščiai – privalu numatyti papildomas priemones jai plėtoti.

 

Generalinis direktorius Jonas Sviderskis