Vartotojo vardas:
Slaptažodis



 Paieška svetainėje

Atkūrus Nepriklausomybę, kilo klausimas kuriuo keliu turėtų pasukti žemės ūkis. Žinomiausias pasaulyje lietuvis humanitaras-semiotikas Algirdas Julius Greimas, tikrai nesaistomas nostalgijos buvusiai santvarkai,. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Lansbergiui rašė:

„Pagal visam pasauliui bendrą evoliuciją Lietuvos kaimas tuštėja, o miestai nenormaliai auga. Išsilaikant toms pačioms tendencijoms, per 10-20 metų iš 40% kaimo gyventojų turėtų likti tik 10% (USA – 7%, Prancūzija šiuo metu – 9%), nes kitaip valstiečių gyvenimo lygis – skurdas. Galimi scenarijai:

-          Stengtis išlaikyti dabartinę stambių ūkių (kolchozų) sistemą ją rentabiluojant (arba suprivatinant).

-          Stengtis išvystyti vidutinių ūkių, leidžiančių iš savo darbo išgyventi vienai šeimai sistemą (gamybos vienetas – mažiausiai 50 ha).

-          Kombinuoti stambius ūkius masinei produkcijai (miestų išlaikymui ir eksportui į Rytus, kol rusai neišmoko ūkininkauti) su mažų vienkiemių sistema, savo reikalams ūkininkaujantis ir daržininkaujantis žmogus kartu dirba netoliese esančioje įmonėje ar fabrike.

Nepaisant nepamatuotų veiksmų, kai kada ir tiesioginės destrukcijos (pvz., trihektariai, žemės kilnojimas ir kt.), Lietuvoje nuosekliai klostosi įžvalgiai A. J. Greimo numatytoji „kombinuota“ žemės ūkio struktūra, susidedanti iš stambių, vidutinių ir smulkių gamintojų. Tačiau vietoje to, kad būtų tobulinami jos atskiri elementai vėl pasirenkamas griovimo kelias.

Romos (dabar Lisabonos) sutartyje įtvirtinti BŽŪP tikslai: „didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinti racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą“; „užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas“. Europos Komisija, skelbdama BŽŪP po 2020 metų, išsakė jos tikslus. Pirmieji iš 9 punktų skamba taip:

Remti perspektyvias žemės ūkio pajamas ir patvarumą visoje ES teritorijoje, gerinant aprūpinimą maistu.

Stiprinti orientavimąsi į rinką ir didinti konkurencingumą, be kita ko, daugiau dėmesio skiriant moksliniams tyrimams, technologijoms ir skaitmeninimui.

 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo rinkiminėje programoje dėl gyvybingo Lietuvos kaimo išsaugojimo rašė: „99. Gyvybingo kaimo, tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra svarbiausias bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys. Gyvybingo kaimo egzistavimas neįmanomas be šių trijų pagrindinių sąlygų: konkurencingo ir pelningo žemės bei kito kaimo ūkio, deramos infrastruktūros ir deramų socialinių, sveikatos bei kultūros paslaugų.

Ar šie tikslai Lietuvai nesvarbūs? Juos ignoruosime?

 

Š. m. birželio 27 d. LR Seimo Kaimo reikalų komitetas priėmė sprendimą siūlyti Žemės ūkio ministerijai nustatyti, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. tiesioginių išmokų sumai, viršijančiai 150 000 eurų, būtų taikomas 100 proc. mažinimas, o lėšos būtų nukreiptos smulkiųjų ūkių rėmimui.

Kadangi posėdyje nebuvo leista pasisakyti, remdamasis aukščiau išdėstytu, klausiu:

 

1.      Žemės ūkio bendrovės, naudodamos tik 13 proc. žemės ūkio naudmenų (kurių 3/4 – nuomojama), pagamina beveik 30 proc. šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos. Tai užtikrina stabilų žaliavų tiekimą perdirbamajai pramonei ir maisto produktų eksportui. 

 

Ar Seimo Kaimo reikalų komitetas gali pateikti skaičiavimus:

1.1. Kokį poveikį turės šis sprendimas prekinių, į rinką orientuotų ūkių gamybai ir po 2020 metų?

1.2. Kokį ekonominį efektą numatoma gauti, nukreipus šias lėšas smulkiesiems ūkiams, kurių dauguma iki šiol nemato poreikio vesti buhalterinės apskaitos, kooperuotis, kurti gamintojų grupes?

1.3. Kokį efektą jau davė smulkiesiems ūkiams jau teikiama ES ir Nacionalinė parama:

   - Net 39 proc. (apie 50 eurų) didesnės tiesioginės išmokos nei kitiems ūkiams. Iš viso 2014-2020 metų laikotarpiui 420 mln. eurų – tai ne trupiniai, o dideli pinigai, tik reikia juos tinkamai panaudoti. Tai tiek pat (be 9 mln. eurų), kiek skiriama lėšų visam valdų modernizavimo laikotarpiui.

   - Net 64 proc. Lietuvos kaimo plėtros programos paraiškų patenkinta smulkaus ir vidutinio ūkio finansavimui.

   - Parama veiklos pradžiai – 40000 eurų su 100 proc. intensyvumu.

   - Projektų kontrolės laikotarpis – 3 metai.

   - Turi galimybę skolintis iš fizinių ir juridinių asmenų.

   - Taikomas avansinis išlaidų apmokėjimas.

   - Prioritetiniuose sektoriuose – 70 proc. intensyvumas.

   - Gamintojo grupių steigimui skiriama iki 100000 eurų per metus veiklai finansuoti. Taip pat kooperacijos skatinimas. Pvz., Lenkijoje kooperatyvo vid. dydis yra 620 ha, o Lietuvoje – žemės ūkio įmonės apie 856 ha.

   - ir t.t.?

 

2. Gyvulininkystės sektoriaus plėtra pripažinta prioritetine Lietuvoje. Seimo Kaimo reikalų komiteto sprendimu patvirtintas išmokų mažinimas taip pat apims ir iš nacionalinio biudžeto lėšų mokamą Pereinamojo laikotarpio nacionalinę pagalbą, kurios didžioji dalis skiriama pieninei ir mėsinei gyvulininkystei paremti.

Ar šį Seimo Kaimo reikalų komiteto narių sprendimą reikia vertinti kaip išreikštą poziciją, jog gyvulininkystės plėtra prekiniuose, į rinką orientuotuose ūkiuose yra nepageidaujama ir turi būti slopinama?

 

3. Žemės ūkio bendrovės daug prisideda prie vietos bendruomenių gyvavimo. Taip pat bendrovės yra svarbus darbdavys kaimo vietovėse, kuriantis darbo vietas, užtikrinantis skaidrų darbo apmokėjimą bei tinkamą dirbančiųjų darbo ir poilsio režimą. Siekiama, kad darbo ir gyvenimo sąlygos kaimo vietovėse būtų kuo patrauklesnės. Tačiau tam vis dar reikia didžiulių pastangų ir lėšų.

Kokiais kriterijais vadovaudamasis Seimo Kaimo reikalų komitetas nusprendė, kad žemės ūkio bendrovių kolektyvų nariai jau pasiekė ir viršijo deramą gyvenimo lygį ir todėl paramą būtina mažinti? Ar kaimo bendruomenėms, švietimo, kultūros ir kitoms įstaigoms žemės ūkio bendrovių parama nebereikalinga?

 

4. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija bendradarbiauja su šalies žemės ūkio mokslo įstaigomis. Daugelis jas baigusių absolventų pradeda savo karjerą jose, stiprina savo gebėjimus ir įgūdžius, įsikuria su šeimomis kaime. Deja, Lietuvoje pasirinktos BŽŪP paramos schemos  šiuos jaunuosius žemės ūkio specialistus diskriminuoja.

Ar Seimo Kaimo reikalų komitetas gali pateikti prognozes, kaip sprendimas dėl išmokų mažinimo paveiks žemės ūkio bendrovėse dirbančių jaunų žmonių galimybes ir darbo bei gyvenimo sąlygas?

 

Ar Žemės ūkio rūmų keleto žmonių, kurių šis klausimas absoliučiai neliečia, nuomonės garbinimas nėra tendencingas ir šališkas? Ar tuo nėra dangstomas Žemės ūkio rūmų neveikimas smulkių ūkių kooperacijos srityje, nors daugelį metų šiai veiklai buvo teikiama ženkli parama iš valstybės biudžeto?

 

Vidutinio, apie 100 ha dydžio ūkio, ūkininkas sako: „Pavydas – blogas dalykas. Ne pavydėti ir atiminėti reikia, o mokytis iš tų, kurie geriau sugeba. Smulkiems dabar paramos yra, tik proto reikia, na ir žinoma popieriaus, buhalteriją mokėti susitvarkyti.“

 

Ar tikrai taip yra, kad vieni linkę statyti, o kiti – griauti? Mėgėjai griauti statyti nemėgsta.

 

Pagarbiai

Jonas Sviderskis