Vartotojo vardas:
Slaptažodis



 Paieška svetainėje

Š. m. liepos 11 d. Briuselyje įvyko COPA-COGECA BŽŪP darbo grupės posėdis, kuriame dalyvavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos atstovas Eimantas Pranauskas. [COPA-COGECA yra skėtinė Europos žemdirbių organizacija, kurios nare Asociacija tapo po įstojimo į ES. Šios organizacijos atstovai dalyvauja ES institucijų visų lygių darbo, patariamosiose bei ekspertų grupėse.]
Posėdis buvo skirtas Komisijos teisinių pasiūlymų dėl BŽŪP po 2020 m. aptarimui, papildomai detalizuojant kai kuriuos Kaimo plėtros ir Žalinimo aspektus.
Pagrindinis būsimos BŽŪP bruožas – žymus jai skirtos ES biudžeto dalies sumažinimas: jei 2014 – 2020 m. laikotarpiu ji sudarė 37,6 proc., tai 2021-2027 m. – tesieks kiek daugiau nei ketvirtadalį – 28,5 proc. Pirmajam ramsčiui skiriamos lėšos bus apkarpytos 3,9 proc., II ramsčiui – net 15,3 proc. Peržengęs per pusiaują Brexit‘o procesas ir su tuo susijęs biudžeto sumažėjimas – patogi dingstis ES institucijoms ir toliau išlaikyti išmokų nelygybę.
Tiesioginių išmokų sulyginimo Lietuvos žemdirbiams tema kreipia į gilią praeitį – nori-nenori tenka prisiminti filosofo Zenono paradoksą apie Achilą ir vėžlį Anot Antikos išminčiaus, greičiausias Graikijos bėgikas niekuomet nepavys priekyje šliaužiančio vėžlio, nes besivydamas jis turi nubėgti pusę juos skiriančio atstumo. Tačiau vėžlys per tą laiką pasistūmės į priekį ir Achilui vėl pirmiausia teks įveikti pusę likusio atstumo. Ir taip iki begalybės. Panašu, kad būtent Zenono išminties vedini, ES matematikai kiekvienam laikotarpiui sukuria po formulę: 2014-2020 m. Lietuvos išmokos turėjo artėti vienu trečdaliu link 90 proc. ES vidurkio, 2021-2027 m. – atsilikimas nuo 90 proc. ES vidurkio turės sumažėti per pusę. Ir taip, matyt, artėsime ir artėsime prie ES vidurkio kiekvieną laikotarpį. Ir nepasieksime.
Nevalia pamiršti, kad Vadovų Tarybos užtikrinimas, jog dabartinio laikotarpio pabaigoje 2020 m. tiesioginės išmokos Lietuvoje turėtų siekti 196 eur/ha, abejotinų Komisijos manipuliacijų dėka nebus įgyvendintas ir reikalauti, kad ES pareigūnai vykdytų prisiimtus įsipareigojimus. Ta pačia proga vertėtų ES institucijoms priminti ir Stojimo aktą, pagal kurį dar 2013 m. Lietuvos ūkininkams mokamos išmokos turėjo siekti 100 proc. ES išmokų dydžio. Atrodytų, kad sumažėjus biudžetui, turėtų būti siekiama kuo efektyvesnio lėšų panaudojimo. Juk Lisabonos sutartyje nustatytus BŽŪP tikslus yra privaloma įgyvendinti (ne veltui ES sutartyje deklaruojama pagarba teisinei valstybei): palaikyti vartotojams prieinamas maisto produktų kainas, skatinti racionalų darbo jėgos panaudojimą ir užtikrinti deramą žemės ūkiu užsiimančių asmenų pajamas. Bet paradoksai tęsiasi toliau: nepaisant nykstančių kaimų, didėjančios nelygybės ir ženklaus ties skurdo riba gyvenančių žmonių skaičiaus, BŽŪP po 2020 m. visa tai nelaikoma prioritetiniais uždaviniais, o ateityje numatoma ir toliau remti įvairius mokymus, populiariai kaimo žmonių vadinamus „sumuštinių seminarais“, skirti lėšų žemdirbiams neprieinamos techninės pagalbos bei liūto dalį veiklos, imituojančios aplinkosaugai ir klimatui naudingas praktikas, finansavimui ir pan.
Moderniausiems ir našiausiems ūkiams numatoma gerokai sumažinti tiesiogines išmokas, nuleidžiant kartelę iki 60 000 eurų ir dar papildomai atrėžiant nuo jų perskirstymo išmoką, kuria, daugelio valstybių narių žemdirbių nuomone, ypač noriai pasinaudoja jokios produkcijos negaminantys „sofos ūkininkai“ ir miestuose gyvenantys žemių savininkai. Daroma tai, pagavus pigaus populizmo polėkiui, be išsamios analizės, spjaunant į tokių ūkių indėlį, kuriant darbo vietas kaime, jų paramą vietos bendruomenėms ir, galų gale, žaliavų tiekimą maisto pramonei ir eksportui.
Įdomu, ar dar nepasibaigus būsimam septynmečiui, ES ir itin uolioms nacionalinėms institucijoms neteks apsukti ienų 180 laipsnių kampu ir prisiminti dar vieno Lisabonos sutartyje įtvirtinto BŽŪP tikslo: garantuoti patikimą aprūpinimą maisto produktais, vartotojams prieinamomis kainomis. Tai - dabarties paradoksas-neparadoksas ir realybė– už priimtus valdžios institucijų sprendimus niekas neatsako. Pirmojo ramsčio tiesioginės išmokos bus siejamos su nauja, atrodo patiems teisės akto projekto rengėjams menkai įsivaizduojama (paradoksas!) „žaliąja architektūra“ ir (dar vienas paradoksas!) privalomomis valstybėms narėms, bet laisvanoriškomis(?) ūkininkams eko-schemomis. Teoriškai būsimoji BŽŪP bus paprastesnė ir suteiks daugiau savarankiškumo valstybėms narėms. Valstybės narės turės parengti abu ramsčius (tiesioginių išmokų ir kaimo plėtros) apimantį Strateginį planą ir gauti jo aprobaciją iš Komisijos. Strateginio plano vertinime dalyvaus visi Komisijos direktoratai, o jo patvirtinimui bus skiriami 8 mėnesiai. Tačiau po kiekvieno plano patikslinimo terminas įsijungs iš naujo.
Asociacijos atstovui pasidomėjus, ar teisės aktuose yra numatyti aiškūs Strateginio planų patvirtinimo kriterijai ir ar nebus taip, kaip buvusioje TSRS, kada formaliai nepriklausomos respublikos galėjo pasitvirtinti tik centro nuomonę atitinkančius planus, pranešėjas atsakė, kad jokio aiškumo dėl Strateginių planų patvirtinimo kriterijų nėra, bet galįs tikrai garantuoti tai, kad jie bus tvirtinami ne Maskvoje, o Briuselyje...
Plane valstybės narės turės numatyti tikslų įgyvendinimą atspindinčius rodiklius. Ypač jie bus svarbūs įgyvendinant su aplinka ir klimatu susijusius tikslus. Tik pasiekus 90 proc. užsibrėžtų rodiklių, bus išmokama taip vadinama paskata už gerus rezultatus, kuri sudarys 5 proc. rezervuotų 2027 m. Kaimo plėtros programai skirtų lėšų. Posėdžio dalyviai pritarė Asociacijos atstovo pastabai, kad naujiems žaliosios architektūros, eko-schemų, klimato ir aplinkosaugos priemonių reikalavimams turi būti taikomi pereinamieji laikotarpiai, kadangi net elementarus sėjomainos įgyvendinimas gali užtrukti keletą metų.
BŽŪP tampa vis mažiau žemės ūkio politika. Komisija, pasiūliusi drastišką lėšų sumažinimą II ramsčio priemonių finansavimui, reikalauja, kaip ir anksčiau, skirti su aplinka ir klimatu susijusioms priemonėms 30 proc. lėšų, tačiau parama vietovėms su kliūtimis prie jų nebebus priskiriama. Todėl akivaizdu, kad lėšos valdų modernizavimui turės būti dramatiškai sumažintos, nors būtent čia jų panaudojimas yra skaidriausiais ir efektyviausiai mažinantis poveikį aplinkai
(eilinis paradoksas). Geriau milijonus skirti kažkokių paukštelių išsaugojimui, kurių nei sugaudysi, nei suskaičiuosi... Tik kuo tuomet užsiims milijonus žarstančios aplinkosaugos organizacijos ir fondai?
Lieka nedaug vilčių, kad šalies derybininkai išdrįs įtraukti į Strateginį planą ir sugebės įrodyti Komisijai, kad modernių, išmanių ar precizinių technologijų taikymas duoda didžiausią naudą, mažinant poveikį aplinkai ir klimatui. Tenka apgailestauti, kad nebuvo pabandyta pasinaudoti tokia galimybe, derantis dėl 2014-2020 m. laikotarpio kaimo plėtros agrarinės aplinkosaugos priemonių.
Prieš prasidedant posėdžiui įvyko Copa-Cogeca narių, kurie nepritaria pasiūlymams mažinti išmokas dideliems ūkiams, susitikimas. Įdomu tai, kad analogišką Čekijos, Vengrijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos ir Danijos savivaldos organizacijų išreikštai pozicijai, išsakė Ispanijos, Švedijos ir net Suomijos atstovai. Buvo aptarta tolimesnių veiksmų eiga. Asociacijos atstovas pasidalino argumentais, kurie galėtų būti panaudoti, jei nepasiekus tikslo tradiciniais lobistiniais būdais, būtų nuspręsta eiti teisinių ginčų keliu.


Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos informacija