Vartotojo vardas:
Slaptažodis



 Paieška svetainėje

Reformuojant BŽŪP 2014-2020 m., buvo įvesta nauja, istorinių referencijų neturinti Žalinimo išmoka, kuri skirta ne žemdirbių pajamų palaikymui, bet mokama už jų taikomas praktikas, naudingas klimatui ir aplinkai. Klimatui ir aplinkai naudingų veiklų sąrašas buvo nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu, tos pačios priemonės visų ES valstybių narių žemdirbiams.

Atrodytų negali kilti kitokių minčių, kad esant vienodiems reikalavimams ir siekiant bendrų ES klimato kaitos mažinimo ir aplinkos tausojimo tikslų, žalinimo išmoka turėjo būti vienodo dydžio visų ES narių žemdirbiams ir siekti 30 proc. ES išmokų vidurkio – t.y. 80 eur/ha. Bet taip neatsitiko. Žalinimo išmoką pasiūlyta skaičiuoti atskirai, skaičiuojant po 30 proc. ne nuo ES vidurkio, bet nuo kiekvienos ES valstybės narės gaunamo nacionalinio išmokų voko. Šitaip dėl jau minėto Baltijos šalių išmokų dydžio atsilikimo nuo ES vidurkio, Baltijos klimatas ir aplinka tapo daugiau kaip 30 proc. „pigesni“ negu ES.

 

2003 metų pavasarį Senųjų ir Naujųjų valstybių narių vadovai bei užsienio reikalų ministrai pasirašė Stojimo į ES Sutartį, kurios neatsiejama dalis yra Stojimo aktas. Žemės ūkiui aktualiausia Stojimo akto tema – tiesioginių išmokų dydis, 2013 m., pasibaigus pereinamajam lasikotarpiui. Aukščiausi šalių vadovai savo parašais patvirtino, kad 2013 m. tiesioginės išmokos turi siekti 100 proc. ES senbuvių dydžio. Tačiau faktinės Baltijos šalių išmokos 2013 m. pagal Stojimo aktą tariamai pasiekusios maksimumą, buvo: Lietuvoje – 144 eur/ha, Estijoje – 117 eur/ha, Latvijoje – 97 eur/ha! T.y. buvo gerokai mažesnės ar vos siekė 50 proc. ES išmokų vidurkio... (ES  vidurkis 2013 m. viršijo 270 eur/ha). Taip atsitiko dėl Baltijos šalims nepalankių Stojimo akto interpretacijų, pagal kurias naujų šalių narių išmokų vokų dydis buvo susietas ne tik su baziniais plotais (kaip yra nustatyta Stojimo akte), bet ir referenciniais derlingumais (ko nėra numatyta Stojimo akte). Taip, pažeidžiant Stojimo akto nuostatas, sudėtingą perėjimo iš komandinės į rinkos ekonomiką laikotarpį pergyvenančių Baltijos šalių žemės ūkio sektoriai buvo nustumti į gilų ES užribį. Matydama skandalingą tiesioginių išmokų nelygybės situaciją, 2013 m. vasario 7-8 d. Europos vadovų (vadovų, kurie atsakingi už savo valstybių indėlį į ES biudžetą) taryba ėmėsi išmokų konvergencijos klausimo ir vieningai užtikrino, kad 2020  m. Baltijos šalių žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos turi būti ne mažesnės negu 196 eur/ha. Grubiai užmaskuotos diskriminacijos požymių netrūksta ir BŽŪP po 2020 m. pasiūlymuose dėl konvergencijos. Komisijos nuomone, mažesnes išmokas gaunančių žemdirbių svajonių riba yra ne ES vidurkis, bet tik 90 proc. vidurkio. Kas ir kuo remdamasis tai nusprendė, išlieka paslaptis. Tenka tik priminti, kad analogiškų 90 proc. nėra nei ES bendrosios rinkos, nei laisvo kapitalo bei darbo jėgos judėjimo, nei kitose ES masto nuostatose.

 

 

Kiekvienoje valstybėje istoriškai susiklostė žemės ūkio struktūra. Pvz., Lietuvoje žemės ūkio bendrovės, panaudodamos apie 14 proc. žemės ūkio naudmenų, sukuria beveik 30 proc. šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos. Žemės ūkio bendrovės, o taip pat stambūs ūkininkų ūkiai, potencialūs išmokų mažinimo ir ribojimo taikiniai, sukuria šalies maisto ir perdirbamosios pramonės aprūpinimo žaliavomis karkasą ir prielaidas jų plėtrai. Kitose ES valstybėse, pvz. Estijoje, stambių ūkių dalis yra dar didesnė. Tačiau yra šalių, pvz. Graikijoje, Airijoje, kur daugumą sudaro mažesni gamintojai, kurių išmokų mažinimas nepalies. Net ir aklam turi būti aišku, kad išmokų mažinimas ir ribojimas, pradedant 60 000 (ar 100 000) eurų suma, turės nevienodo masto neigiamą poveikį atskirų ES valstybių narių žemės ūkio ir maisto sektoriams.

Lietuvoje vienam žemės ūkio bendrovių dirbančiajam tenka tik 28 ha, t.y. mažiau negu perskirstymo išmokai nustatyta riba.  Vadinasi, netiesiogiai išmokų mažinimas yra nukreiptas prieš šių įmonių dirbančiuosius, kurie priskiriami Lisabonos sutartyje minimai asmenų, užsiimančių žemės ūkiu, grupei, t.y. BŽŪP TURI užtikrinti teisingas jų individualias pajamas. Žinant žemės ūkio bendrovių indėlį įdarbinant jaunus žmones, ES deklaruoamų pirmo svarbumo generacijų atnaujinimo kaime uždavinių fone Komisijos siūlomas išmokų mažinimas ir ribojimas toms bendrovėms atrodo veidmainiškai. 

Taip žemės ūkiko bendrovių dirbantieji yra dirbtinai išeliminuoti iš BŽŪP. Jiems netaikomos jokios BŽŪP I ir II ramsčių priemonės, pvz, skiriant perskirstymo išmoką neatsižvelgiama į ūkio dirbančiųjų skaičių. Asociacija daugelį metų deda ir ateityje dės visas pastangas, kad būtų galų gale laikomasi Lisabonos sutarties nuostatų ir asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla, taptų BŽŪP subjektais, kuriems turi būti užtikrinamos teisingos pajamos, kaip to reikalauja Europos Teisingumo Teismo praktika.

Po stojimo į ES, visų pirma, ant didesnių žemės ūkio produkcijos gamintojų pečių buvo užkeltas aukščiausių pasaulyje aplnkosaugos, maisto saugos ir kt., standartų ir reikalavimų vykdymas. Tam buvo įdėtos didžiulės, dažnai neproduktyvios investicijos. Ir pasiekta reikšmingų rezultatų, mažinant poveikį klimato kaitai ir aplinkai, įdiegiant modernias, išmanias technologijas. Tada niekas nepasakė, kad tokios investicijos yra beprasmiškos ir po kelerių metų ES duos signalą, kad didesni ūkiai yra nepageidaujami. Akivaizdu, kad tokie BŽŪP posūkiai prasilenkia su politikos nuoseklumo, teisėtų lūkesčių, galų gale sveiko proto principais.