Vartotojo vardas:
Slaptažodis



 Paieška svetainėje

Darnus valdymas reikalauja atskaitomybės už veiklos rezultatus prieš visuomenę. Pirmiausia - priimtų sprendimų skaidrumo ir atvirumo.

Tapusi ES nare, Lietuva įsipareigojo gerbti vieną iš pamatinių Europos Sąjungos vertybių – teisinę valstybę. Teisinė valstybė suprantama taip, kad valstybėje vadovaujamasi teise, bet ne asmens valia, jog visų lygių valstybės tarnautojai privalo veikti konkrečioje teisinėje aplinkoje, kurioje jiems yra suteikti atitinkami įgaliojimai ir valia veikti, neviršijant suteiktų įgaliojimų.

To negalima pasakyti apie situaciją, susidariusią dėl Žemės ūkio ministerijos iškėlimo į Kauną. Iš tikrųjų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga rinkimų į Seimą programoje išreiškė KETINIMĄ, “stiprinant regioninę politiką perkelti į Kauną dvi ministerijas: Aplinkos ir Žemės ūkio.”

Šios Vyriausybės programoje numatyta išanalizuoti valstiečių-žaliųjų rinkiminio KETINIMO įgyvendinimo galimybes.

Tačiau tokia analizė iki šiol nebuvo pateikta aukščiausioms šalies institucijoms, finansų ekspertams, žemdirbių savivaldai, visuomenei.

Ypač tai pasakytina apie valdymo efektyvumo analizę. Viso to nėra. Negalės ministerija, kaip vienas iš Vyriausybės padalinių, veikti atsietai  nuo Prezidentūros, Seimo, kitų ministerijų ir žinybų bei dirbti geležinkelio vagonuose ar namuose.

Toks „perkėlimo būdas“, neturint jokio aukščiausių šalies institucijų priimto sprendimo – reta praktika, retas demaršas net nedemokratiškose šalyse. Iš sostinės perkelti ministeriją į Dotnuvos ir Baisogalos miestelius Kėdainių rajone 1959 metais bandė Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas. Bet šis sumanymas baigėsi anekdotais. Prireikė 60 metų, kad kažkieno valia kartotume tą patį, nors XVII (šios) Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta ministerijas sukelti į vienas bendras patalpas. Tam Vyriausybė įsipareigojo konkurso būdu atrinkti Ministerijų miestelio architektūrinį pasiūlymą, pradėjo Ministerijų miestelio projektavimo darbus.

Iš šalies atėjus į žemės ūkio valdymą, bandoma vaikytis tariamo ministerijos išlaikymo Kaune pigumo ir patogumo žemdirbiams. Tačiau dabar Vilniuje mokoma tik už jos pastato ūkinį aptarnavimą: elektrą, komunalines paslaugas ir kt. Į ministerijos patalpas Vilniuje investuota ~ 12 mln. Eur.

Per mėnesį ar metus Kaune tikrai nebus suformuota kompetentinga valdininkų komanda. Ministerija – ne šiaip įstaiga. Profesionaliam darbui aukščiausio lygio administraciniame aparate – ministerijoje – reikia biurokratinės (teigiama prasme) praktikos, žinių, ryšių ir plataus reikalo suvokimo, gebėjimų. O tam reikalingas laikas, kuris paprastai kainuoja didelius pinigus.

Lengvabūdiški sprendimai, švaistantys lėšas ir intelektualinį potencialą, yra neatsakingi ir netoleruotini. Negalima lengva ranka priiminėti tokius su valstybės valdymu susijusius sprendimus, galinčius turėti negrįžtamas pasekmes. Iš principo, tai panašėja į žemės ūkio, kaip verslo šakos, naikinimą ir niekinimą, panaudojant žemdirbiams skirtas lėšas. Kiek žinoma, 200 000 eurų žemdirbių paramai skirtų europinių pinigų jau bandoma nukreipti šiam tikslui. Jų reikia žemdirbiams. ŠIANDIEN REIKIA: praėjusių ir šių metų sausros padarinių likvidavimui, valstybei priklausančių melioracijos griovių sutvarkymui, pieno ir kitų sektorių rizikos valdymo fondų steigimui. Ko gero, lengvabūdiškai priimtą ministerijos perkėlimo sprendimą lėmė tai, kad Žemės ūkio ministerijos vadovybėje nėra nei vieno žmogaus, kuris savo ankstesnėje veikloje būtų turėjęs žemės ūkio veiklos praktikos, pažinęs jį „iš arti“, pergyventų už šią ūkio šaką. Bet, cituoju ministrą: „Kauno projektas yra mano projektas ir šioje vietoje turbūt, jeigu būtų pareikalauta tą projektą stabdyti, tai būtų tiesioginis pareikalavimas, kad aš atsistatydinčiau. Tai yra mano projektas, sakykim taip“ – citatos pabaiga. Toks „asmeninis“ požiūris į valstybinės reikšmės reikalus kerta per pamatinius teisinės valstybės principus ir vertybes.

Įdomu tai, kad Lietuvos REGIONINĖS politikos BALTOJOJE KNYGOJE, kurios rengime aktyviai dalyvavo tuomet vidaus reikalų viceministras, o dabar žemės ūkio ministras G. Surplys, nurodoma, citata: "Kaip vienas iš didžiausių darbdavių regionuose, valstybė taip pat turi išlaikyti ir kurti darbo vietas ne Vilniuje ir ne Kaune."

Kodėl praėjus kiek daugiau nei metams pozicija staiga pasikeitė ir valdiškų darbo vietų kūrimas Kaune jau vertinamas kaip šio regiono plėtros elementas?

Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną nenumatytas nei VIEŠOJO VALDYMO TOBULINIMO 2012–2020 METŲ PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO VEIKSMŲ PLANE, nei VALSTYBĖS PAŽANGOS STRATEGIJOJE „LIETUVA 2030“.

Tačiau karštligiški, neturintys jokio teisinio pagrindo Žemės ūkio ministerijos perkėlimo veiksmai prasidėjo, nors dar 2017 m. balandžio 27 d. Seimas balsavo IR NEPRITARĖ Vyriausybės įstatymo straipsnio pakeitimui, numatančiam Žemės ūkio ministerijos perkėlimą į Kauną.

Padėtį, nederančią su teisinės valstybės principais tiksliai apibūdino Seimo narys Eugenijus Gentvilas š.m. birželio 25 d. posėdyje, cituoju: „Mes niekaip nerandame kokio nors teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų vykdomas šitas ministerijos perkėlimas“ – citatos pabaiga.

Ar tokie neatsakingi sprendimai padės išspręsti kraujuojančias kaimo problemas – nedarbą ir skurdą, ar tie nauji žmonės „veidrodinėje“ ministerijoje sugebės šalies žemdirbiams priimtinomis priemonėmis įgyvendinti būsimos BŽŪP tikslus? Turbūt ne. Gal taip nukreipiamas dėmesys nuo pagrindinių, esminių, svarbiausių klausimų sprendimo.

Ar ministerija pasieks šios Vyriausybės įsipareigojimą kaip esminį žemės ūkiui, kad bendroji žemės ūkio produkcija, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų 2020 metais bus 1100 Eur iš hektaro. Abejotina ir, tikriausiai, ne, nes 2012 metais produkcijos buvo pagaminama už buvo 791 Eur/ha, o 2017 m. – 735 Eur/ha (mažiau 56 Eur/ha).  

Ar bus įgyvendinta Vyriausybės patvirtinta gyvulininkystės plėtros programa, kai melžiamų karvių skaičius 2015 m. buvo 313 000, o 2019 m. – 257 000; galvijų 2015 m. - 731 000, o 2019 m. – 674 000; kiaulių 2015 m. -- 714 000, o 2019 m. – 572 000; primelžta pieno 2015 m. - 1,4 mln. tonų, o 2018 m. – 1,3 mln. t. Tikriausiai ne, nes užsiimama verslininkystės įmonių privatizavimu, t.y., jų sunaikinimu.

Dar daugiau - Veislininkystės tarnybos funkcijos perduotos valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai prie LRV, kuri niekuomet tuo neužsiėmė.

Negana to, stumiami planai sukurti veterinaro ir agronomo hibridą, siūlant prie veterinarijos tarnybos prijungti ir valstybinę augalininkystės tarnybą.

Ir taip toliau.

Tik koks tada tų kelionių į Amerikas, Kinijas, Japonijas tikslas, jeigu nebeliks nei ką auginti, nei pačių augintojų, nei tinkamai funkcijas gebančių vykdyti valstybės įstaigų?

Vietoje to, kad visos pastangos būtų koncentruojamos į svarbiausią tikslą –  kurti darbo vietas, mažinti skurdą ir nedarbą, socialinę atskirtį, modernizuoti gamybą ir kt. - užsiimama pašaliniais darbais – „vaučerių“ sistemos kūrimu, mobilių konsultavimo grupių steigimu, Baltųjų knygų rašymu ir ministerijos perkėlimu. Tikrai ne to šiandien žemdirbiams reikia. Valstybė turi atsigręžti veidu į kaimą ir ne tik į žemdirbį, nors jis ir sukuria 4-5 vietas miesto ar miestelio žmonėms. Valstybė turi išlaikyti ir kurti darbo vietas ne Vilniuje ir ne Kaune. O šiuo atveju kauniečiai turėtų įsižeisti, nes jie prilyginti atsilikusio regiono gyventojams.

Iš visko, kas pasakyta yra akivaizdu, kad būtina skubiai stabdyti žemės ūkio ministerijos perkėlimo procesą ir atstatyti buvusį Status Quo, nes to nepadarius, ateičiai turėsime teisinės valstybės principų ignoravimo precedentą.

Ignoruodami žemdirbių problemas, peržengsime trapią ribą, kada kaime vykstantys procesai taps nebegrįžtami.

O kaime visais istorinių permainų ir negandų laikais glūdėjo Lietuvos šaknys, kaimo žmonės visada buvo Lietuvos dvasinė atrama ir stiprybė.

 

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos

Generalinis direktorius

Jonas Sviderskis