Skip to main content

Kolegos, kaip ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, mano, kad žemdirbiams ruošiamas juodžiausias scenarijus: Henri Brichart, Prancūzijos pieno ūkininko, „Copa“ ir FNSEA viceprezidento nuomonė

Henri Brichart, Prancūzijos pieno ūkininkas, „Copa“ ir FNSEA viceprezidentas

 

Europos Komisijos „Nuo ūkio iki stalo” ir Bioįvairovės atkūrimo strategijos – teoriniai ir nenuoseklūs tikslai ir siurrealistinės priemonės                                                             

2030 m. tikslas – „atidėti“ ūkininkai

 

Prieš dvi savaites Komisija pateikė dvi ambicingas strategijas - vieną dėl Biologinės įvairovės, kitą - „Nuo ūkio iki stalo“. Šie tekstai aptaria daugelį Europos ūkininkavimui ir jo ateičiai labai svarbių klausimų. Mes tikėjomės konkrečių sprendimų ir tikslių atsakymų. Vietoj to mums buvo pateikti teoriniai, nenuoseklūs tikslai ir siurrealistinės priemonės.

Tarp tų pagrindinių tikslų yra vienas, kuris, mano nuomone, aiškiai išsiskiria iš kitų: vienareikšmiški planai atidėti 10 proc. žemės ūkio naudmenų ploto - principas, prieštaraujantis viskam, ką vertina kolegos ūkininkai ir aš.

Mintis, kad kas nors man lieptų nenaudoti dalies savo naudmenų be jokios finansinės kompensacijos, man tiesiog atrodo ne iš šio pasaulio. Įsivaizduokite, kad nusipirkote butą, o trečioji šalis iš jūsų atima 10% jo vertės... Ką jūs apie tai pagalvotumėte? Ar galėtumėte su tuo sutikti? Aš taip nemanau ir bijau, kad tūkstančiai jaunų ūkininkų, pasiruošusių perimti mūsų darbus, kad būtų užtikrintas kartų atnaujinimas, taip pat su tuo nesutiks... Ar tai reikštų tokiems susiformavusiems gyvulininkystės ūkiams, kaip mano, jog turiu atsisakyti šios žemės ir pašarų savo gyvuliams, tapdamas labiau priklausomu nuo išorinių pašarų šaltinių, įskaitant importuotus? Ar tai neprieštarauja kitiems šiose strategijose deklaruojamiems pagrindiniams tikslams?

Apskritai, aš nesuprantu aplinkosaugos interesų, slypinčių už tokio pasiūlymo. Jau dabar susiduriame su žemės ūkio paskirties žemės apleidimu tam tikrose teritorijose (Lietuvoje turime daugiau kaip 3,4 mln. ha žemės ūkio naudmenų, iš kurių naudojama tik kiek daugiau nei 2,9 mln.ha - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos pastaba), kur ją pakeičia nedirbama žemė, miškų gaisrai vasarą ir nuošliaužos žiemą. Kai žemės ūkis palieka žemę, valdžia yra greita išreikšti nepasitenkinimą ir pripažinti žemės ūkio veiklos naudą... Bet dažnai, deja, jau būna per vėlu!

Jei norime sumažinti pesticidų naudojimą 50 proc. (reiškiančio mažesnį derlių), padidinti ekologinio ūkininkavimo dalį iki 25 proc. (taip pat gaunamas mažesnis derlius) ir tada dar papildomai atidėti 10 proc. žemės ūkio naudmenų ploto, kaip mes planuojame užtikrinti maisto saugumą didėjančiai gyventojų populiacijai? Po „Covid-19“ protrūkio maniau, kad viena iš išmoktų pamokų bus ta, kad aprūpinimo maistu saugumas daugiau niekada nebus laikomas savaime suprantamu dalyku. Kas man paaiškins, kaip strategijų tikslai sprendžia šią problemą, kaip palaikysime prieinamą maisto kainų lygį ir kodėl, atrodo, kad vieninteliai ūkininkai vieninteliai dėl to jaudinasi Briuselyje! Turime 70%  padidinti savo žemės ūkio produkciją, kad iki 2050 m. pamaitintume 9,8 milijardo žmonių. Tai net neatsižvelgia į vertinimus, jog iki 2030 m. dėl urbanizacijos prarasime 4 milijonus hektarų žemės ūkio naudmenų ir kad 11% naudmenų taip pat bus atsisakyta, ūkininkams sustabdžius gamybą. Vertindamas visus šiuos elementus, aš nematau jokių galimybių ES išvengti importo augimo iš trečių šalių, šalių, kurios neturi net panašių maisto, sveikatos ir aplinkos standartų kaip mes ES. Be abejo, jei šie standartai ir biologinės įvairovės apsauga yra tokie svarbūs ES, turėtume siekti, kad jų būtų laikomasi ir šalyse, iš kurių importuojame. Taip pat nepamirškime, kad ES produkcijos sumažinimas 1% reikštų 1,5 milijono hektarų žemės ūkio naudmenų padidėjimą trečiosiose šalyse su betarpiškai išaugsiančiu miškų naikinimu. Iš tiesų, Biologinės įvairovės strategijos rezultatas būtų liūdnas, jei tiesiog perkeltume savo žemės ūkį į šias šalis ir praktiškai sukurtume dvigubus standartus tarp to, kas reikalaujama iš mūsų ūkininkų, ir to, kas leidžiama mūsų kolegoms iš trečiųjų šalių.

Kvestionuojamas turi būti ir pats tikslas. Kuo remiantis buvo nustatyti tie 10%? Kaip tai bus stebima ir kaip bus atsižvelgiama į nacionalinius skirtumus? Statistika rodo, kad bet kokiems palyginimams duomenų nepakanka. Komisijos pateikto pasiūlymo dėl BŽŪP po 2020 m. poveikio vertinime teigiama, kad dabartinė kraštovaizdžio elementų dalis sudaro apie 4%. Tačiau šis skaičius pateiktas pagal 2013 m. atliktą vertinimą, o skirtingų valstybių narių mokėjimo agentūrų duomenų palyginimas taip pat atskleidžia rimtus neatitikimus. Visa tai vėl veda prie fakto, kad valstybės nares, iš tikrųjų, turės tai pritaikyti prie žemesnio geografinio masto nacionalinio lygmens, o pažangą, siekiant šio tikslo, reikėtų nuolat peržiūrėti. Ūkio lygmenyje aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima įgyvendinti paprastu būdu.

Turime atsižvelgti į tai, kad ūkininkams, kurie tiesiog nenaudos dalies savo žemės gamybai, „Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijose nesiūloma jokia finansinė kompensacija. Kada daugybė ūkininkų kovoja, stengdamiesi išlaikyti savo galvas virš vandens, kas gali tikėtis, kad šiam naujam apribojimui bus pritarta? Ar reikia priminti Komisijai, kad bet kokia strategija gali būti įgyvendinta tik tuomet, kada tie, kurie turi daugiausiai prisidėti prie jos įgyvendintimo, labiausiai jai pritars ir palaikys?

Ūkininkai patys gyvena savo ūkiuose toje aplinkoje, kurią jie prižiūri ir kuria. Ką iš tikrųjų galima padaryti, kad ūkininkai būtų įtraukti į šį tikslą ir kaip padėti jiems įgyvendinti šiuos didelės įvairovės kraštovaizdžio elementus? Norėčiau paminėti keletą paprastų priemonių.

Visų pirma, kadangi orientacija į rinką ir konkurencingumas išlieka pagrindiniais Europos Sąjungos tikslais, kraštovaizdžio elementai turėtų būti finansiškai skatinami visose valstybėse narėse. Idėja, kad ūkininkai tiesiog išimtų dalį savo žemės ir paliktų ją nenaudojamą, neveiks. Parama gali būti teikiama, įgyvendinant BŽŪP tiek I ramsčio ekologines schemas, tiek II ramsčio agrarinės aplinkosaugos ir klimato schemas (AECM), siekiant ambicingesnių sprendimų. Tačiau tai reiškia, kad abu ramsčiai turės būti pakankamai finansuojami ir finansavimas pagal DFP 2021–2027 neturi būti sumažintas, - ko iki šiol nemačiau jokiame pasiūlyme. Taip pat reikia pabrėžti, kad reikia skatinti AECM, kurios yra tinkamiausios daugiamečių įsipareigojimų atžvilgiu. Įvertinus BŽŪP ir jos poveikį buveinėms, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, akivaizdžiai yra akcentuojama AECM svarba ir jos sėkmė įgyvendinant BŽŪP. Tačiau dabartinio požiūrio, kai ūkininkams kompensuojamos patirtos išlaidos ir prarastos pajamos, nebepakanka. Jei norime paremti aukštos bioįvairovės kraštovaizdžio elementus, turime užtikrinti, kad geriausiai tai įgyvendinanti BŽŪP priemonė būtų efektyvi ir paremta labai gerai finansuojamu biudžetu.

Antra, taip pat reikalingas patobulintas kraštovaizdžio elementų sąrašas, kuris būtų harmonizuotas ir tinkamas visoms ES valstybėms narėms. Sunku suprasti, kodėl vienos rūšies kraštovaizdžio ypatybės turėtų būti tinkamos vienoje valstybėje narėje, bet ne kitoje, nes tai sukurtų nevienodas žaidimo sąlygos. Elementų sąrašas pagal galiojančius teisės aktus turėtų sudaryti bazinį pagrindą kad būtų užtikrintas subalansuotas požiūris Europos lygiu. Svarbu ir tai, kad reikia įtraukti produktyvius elementus, nes kai kuriais atvejais jie gali suteikti daugiau naudos nei paprastas žemės nenaudojimas. Produktyvių elementų įtraukimas būtų pats svarbiausias pašarų gamyboje - kaip aš pastebėjau per pastaruosius kelerius metus, karštos ir sausos vasaros pašarų gamybą apribojo iki minimumo, o daugelis tokių gyvulininkystės ūkių, kaip mano, turėjo dėti visas pastangas, kad užtikrintų pakankamą pašarų kiekį savo gyvuliams. Jeigu tam jiems reikės naudoti kraštovaizdžio elementus ar atidėtą žemę, neturėtume jiems drausti tai daryti. Reikėtų atsižvelgti ir į plotus, esančius greta žemės ūkio paskirties sklypų, nes zonos tarp dviejų gretimų žemės naudojimo tipų daugeliu atvejų yra biologinės įvairovės taškai, todėl jų negalima ignoruoti.

Trečia, šių kraštovaizdžio elementų kontrolė turi būti ypatingai lengva, kad ūkininkams nebūtų padidinta administracinė našta. Šiuo atžvilgiu turėtume užtikrinti, kad kraštovaizdžio elementai būtų reikalavimus atitinkančių hektarų dalis, ir ūkininkai galėtų gauti tiesiogines išmokas už šiuos plotus. Svarbiausia, kad būtų panaikinta būtinybė ūkininkams išskirti tuos plotus paraiškoje, o tai yra varginanti praktika, turinti ribotą poveikį. Tai taip pat leistų ūkininkams lanksčiau įgyvendinti šiuos elementus ir pakeisti jų pozicijas, jei to reikalauja  ūkininkavimo praktika.

Galiausia ir svarbiausia, didesnio kiekio kraštovaizdžio elementų įgyvendinimas, visų pirma, turi būti savanorišku pagrindu. Esame linkę pamiršti, kad paprastai ūkininkai yra tikrai beveik vieninteliai asmenys, gyvenantys žemės ūkio kraštovaizdyje ir juo besirūpinantys. Norėdami turėti daugiau kraštovaizdžio elementų, turėtume sutelkti dėmesį į tuos ūkininkus, kurie iš tikrųjų norėtų juos įgyvendinti, užuot nustatę privalomus tikslus. Štai kodėl kraštovaizdžio elementai, visų pirma, turėtų būti skatinami per ekologines schemas ir AECM.

Reikėtų nepamiršti dar kelių dalykų. Turime gerai pasirūpinti jau esančiais kraštovaizdžio elementais ir plėtoti bei skatinti jų tikslingą valdymą. Vėlgi atrodo, kad tam II ramsčio schemos yra tinkamiausios. Atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis žemės ūkio paskirties žemės bus apleista artimiausiais metais, turėtume sutelkti dėmesį į jos sugrąžinimą ir naujus kraštovaizdžio elementus pirmiausia įgyvendinti ten. Reikia tinkamos konsultavimo sistemos, kuri galėtų padėti ūkininkams juos planuoti ir įgyvendinti, skatinti galimą trumpalaikę ir ilgalaikę naudą ir siūlyti prieinamą paramą šiems kraštovaizdžio elementams. Iš patirties taip pat žinome, kad kolektyvinis požiūris gali eksponentiškai padidinti kraštovaizdžio vertę. Todėl turėtume paremti ūkininkus, kurie nori bendradarbiauti grupėse. Tvarus šių kraštovaizdžio ypatybių valdymas ilgalaikėje perspektyvoje taip pat yra labai svarbus.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad kraštovaizdžio elementai yra vertinga ir nusistovėjusi ES žemės ūkio praktikos ir kraštovaizdžio dalis. Jie tarnauja kaip paukščių ir vabzdžių buveinės, apsaugo nuo erozijos ir maistinių medžiagų nutekėjimo, kaupia anglį, švelnina klimato pokyčius, suteikia šešėlį ūkiniams gyvūnams ir atlieka daug kitų vertingų ekosistemų funkcijų. Jie taip pat turi specifinį regioninį identitetą, nes jų sukurtas kraštovaizdis yra unikalus kiekviename ES regione ir prideda vertę įvairialypiam ES žemės ūkiui. Tačiau siekiant išsaugoti ir apsaugoti kraštovaizdžio elementus ir, kita vertus, konkurencingą šiuolaikinį žemės ūkį, gali kilti prieštaringų tikslų. Būtina suderinti šiuos du požiūrius  dviguboje veiklos koncepcijoje - ekologinėje ir ekonominėje, nes jei ūkininkai negaus pajamų, tvarumas nebus pasiektas. Geriau, jei tokie ūkininkai kaip aš, norintys savanoriškai įgyvendinti šią praktiką, galėtų tai padaryti ir jiems būtų mokama už šias viešąsias gėrybes, negu nustatyti nepagrįstą tikslą Europos lygiu. Kartu su „Copa“ ūkininkais ir „Cogeca“ kooperatyvais sakau: tikslai nėra sprendimai!

 

 

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos pastaba:

  1. KOMISIJOS KOMUNIKATE EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI „2030 m. ES biologinės įvairovės strategija -- Gamtos grąžinimas į savo gyvenimą“ siūloma:

„Kad būtų sukurta erdvės laukiniams gyvūnams, augalams, apdulkintojams ir natūraliems kenkėjų reguliuotojams, bent į 10 proc. žemės ūkio paskirties žemės turi būti skubiai sugrąžinti biologine įvairove turtingi kraštovaizdžio elementai, t. y., inter alia, apsauginės juostos, į sėjomainą įtraukti ar neįtraukti pūdymai, gyvatvorės, negamybinės paskirties medžiai, pakopinės pylimų tvorelės ir tvenkiniai.“

  1. Analogiška nuostata įrašyta EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTO dėl BŽŪP po 2020 m. projekto privalomuose sąlygiškumo (kompleksinio paramos susiejimo analogo) reikalavimuose:

„9 GAAB: Minimali žemės ūkio paskirties žemės, paskirtos negamybiniams objektams arba plotams, dalis, Kraštovaizdžio elementų išlaikymas, Draudimas pjauti gyvatvores ir medžius paukščių jauniklių perėjimosi ir augimo sezonu, Galimybė taikyti apsaugos nuo invazinių augalų rūšių priemones.