„Ginkūnų agrofirma“ tęsia šimtmečio pienininkystės tradicijas, bet dėl ateities turi daug abejonių

Žemės ūkio bendrovė „Ginkūnų agrofirma“, pasak jos vadovo Arūno Grubliauskio, savo veiklą skaičiuojanti beveik tris dešimtmečius, užsiimanti mišria žemės ūkio veikla, o pienininkystės tradicijas tęsianti net nuo 1892–ųjų, grafo V. Zubovo laikų, dėl ateities turi daug abejonių. Svarstoma, ar ir toliau laikyti pieninių karvių bandą, jei pieno supirkimo kaina Lietuvoje nė iš tolo nesiekia Europos Sąjungos vidurkio, griežti reikalavimai gyvulininkystei. 

„Neįmanomi greiti sprendimai. Svarstome, kaip elgtis. Gyvulius laikome nuo bendrovės įkūrimo pradžios, todėl ir įdirbis – didelis, gaila būtų visko atsisakyti“, – sakė A. Grubliauskas. 

Gyvulininkystė reikalauja daug investicijų

Žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų agrofirma“ laikoma karvių banda – unikali ir išskirtinė. Bendrovė tęsia senąsias pienininkystės tradicijas. 1892 metais grafas V. Zubovas atsivežė 40  Danijos žalųjų veislės telyčių ir du bulius. Vėliau Lietuvoje atsirado Lietuvos žalosios karvės.

Dabar bendrovė laiko ir veisia Lietuvos žalųjų galvijus, turi 600 pieninių karvių bandą. Per metus parduoda iki šimto veislinių telyčių.

Pasak bendrovės vadovo Arūno Grubliauskio, primilžiai iš karvių – geri, per dieną parduodama nuo 10 iki 13 tonų pieno. Tačiau pieno supirkimo kaina vis dar nė iš tolo nesiekia Europos Sąjungos vidurkio. Tokia supirkimo kaina – antra „nuo galo“ tarp visų ES šalių.

Pieną „Ginkūnų agrofirma“ parduoda kooperatyvui „Pienas LT“. Bendrovė yra aktyvi kooperatyvo narė nuo pat jo įsteigimo datos – 2009 metų. „Pieno supirkimo kainos šiek tiek stabilizavosi, bet mūsų dar netenkina“, – pažymėjo A. Grubliauskis.   

„Ginkūnų agrofirmos“ vadovas A. Grubliauskis sakė, jog ketinama pereiti prie palaido gyvulių laikymo. Prireiks didžiulių darbo sąnaudų, teks statyti naujas fermas, galbūt – įsigyti ir aikštelę. Pieno savikaina bus didelė, ją mažinti bendrovė neturi jokių svertų.

Bendrovės ūkis – mišrus. Maždaug pusę pajamų „Ginkūnų agrofirma“ gauna iš augalininkystės. 2000 hektarų auginami kviečiai, miežiai, rapsai, daugiametės žolės, kukurūzai. Dalį paruoštų pašarų sušeria bendrovės gyvuliams, dalį – parduoda. 

Jaučia spaudimą

„Visi sprendimai turi būti labai atsakingi. Turime numatyti, kas bus po dešimtmečio. Tačiau sunku garantuoti, numatyti, kad ir tuomet pieno ūkis bus rentabilus, stabilus, o darbas -- atsipirks.  Reikalavimai gyvulininkystei – didžiuliai“, – sakė Arūnas Grubliauskis. Pasak vadovo, be europinės paramos, Lietuvos valstybės požiūrio į stambius ūkius, kuriems jau reikia atsinaujinimo, žingsnis į priekį nebus žengtas. 

Bendrovė įsikūrusi visai šalia Šiaulių miesto, todėl susiduria su specifinėmis problemomis. Miestiečiai skundžiasi dėl kvapų, nors ir supranta, kad organinės trąšos dirvožemiui, pasak bendrovės vadovo, pasakiškas dalykas. Gamta dėl to tikrai nenukenčia.

„Bet mums sako: geriau čia jūsų nebūtų, mėšlo ant laukų nekratytumėte. Jaučiame spaudimą. Ir nemenką. Kitose Europos šalyse yra kitaip. Norvegijoje, ten dirbantys tautiečiai pasakojo, išlaistomos skystos srutos apie save primena ir mėnesį, ir dar ilgiau. Bet aplinkiniai nesiskundžia, nes supranta, kad kitaip būti negali“, – svarstė „Ginkūnų agrofirmos“ vadovas.

Ir didina bandas, ir visiškai jų atsisako        

Ilgametis „Ginkūnų agrofirmos“ vadovas Arūnas Grubliauskis tvirtino, jog reikalingas kitoks valstybės požiūris į kaimą, konkrečiai – į pieno ūkius.

Kai kurie reikalavimai tiesiog „spaudžia“, reikalauja labai daug lėšų. Šiaulių rajone yra nemažai galvijų, pieninių karvių laikytojų. Dauguma stambesnių laikytojų arba laikytojų grupių ūkius jau yra modernizavusios. Todėl kai kurios bendrovės gyvulių skaičių dar ir padidina. Lietuvoje pieno gamyba šiemet net truputį padidėjo.

„Tačiau nutinka ir priešingai. Pavyzdžiui, vienas Šiaulių rajono ūkininkas, laikęs apie 300 pieninių karvių, prieš trejus metus gavęs produktyviausio rajono ūkio apdovanojimą, visą bandą pardavė. Kiek žinau, ūkininkas susidūrė su didžiulėmis darbo jėgos problemomis. Darbininkus pats, pusę trijų nakties atsikėlęs,  turėdavo susivežti iš skirtingų vietovių. Ir jo laukė fermų modernizavimas. Žmogus pasirinko lengvesnį kelią – pasiliko prie grūdų. Gyvulių laikytojų darbas – sunkus, nenutrūkstamas“, – sakė A. Grubliauskis.

Melžėjoms – daugiau kaip tūkstantis „į rankas“   

Kadangi „Ginkūnų agrofirmos“ gyvulininkystės fermos nėra modernizuotos, darbuotojų reikia kur kas daugiau.

Pasak Arūno Grubliauskio, viena bendrovės melžėja melžia 70 karvių. Esant automatizuotam melžimui, pamelžiama ir 200 karvių.

„Nėra paprasta darbuotojų rasti. Į neviltį varo valstybės pašalpų politika. Siūlai žmogui darbą ir normalų atlygį, o jis atsisako. Kam dirbti, jei „susirankioja“ kokius 500  „dykų“ eurų, dar ir vaikai nemokamai mokykloje maitinami. Mes melžėjoms mokame daugiau kaip 1000 eurų „į rankas“, ir tai nelengvai prikalbiname“, – apgailestavo.

Iš naujos valdžios tikisi aiškumo ir supratimo   

„Ginkūnų agrofirmos“ vadovas Arūnas Grubliauskis iš naujosios būsimosios valdžios tikisi aiškumo ir supratimo.

„Visuomenei turi būti konkrečiai, skaičiais įvardyta, kas žemės ūkio verslas, stambus ūkis: ar tik europinių lėšų pasisavintojas, ar svarbi, Lietuvai naudinga ekonomikos dalis?  Dabar dažnai viršų ima emocijos, o reikalingas tikras, neiškreiptas vaizdas“, – sakė A. Grubliauskis.

 

agroeta.lt informacija (straipsnį rasite čia).


Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija

Tilto g. 35-6, 01101 Vilnius

Tel. +37052122248
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

A/S LT334010042400033443
Luminor bankas, Banko kodas 40100

Visos teisės saugomos LŽŪBA © 2020