Kryptis–tvarus žemės ūkis. Kaip į jį lėksime – autostrada ar šunkeliais? (ukininkopatarejas.lt - apie LŽŪBA nuotolinį susirinkimą-diskusiją, vykusią š. m. sausio 22 d.)

Europos Komisijos (EK) iškelta žaliojo kurso vėliava bei viena po kitos atsirandančios žaliosios strategijos rado atgarsį XVIII Vyriausybės programoje. Joje akcentuojama tvaraus žemės ūkio kryptis. Tvarumo siekia ir žemdirbiai, tačiau kai kalba pakrypsta link konkrečių detalių, prasideda nesusikalbėjimas. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) surengė diskusiją, kurioje temą gvildeno politikai ir sprendimų priėmėjai, mokslininkai, žemdirbiai.

Visiems rūpimos problemos

Diskusijos aktualumą parodė ypač gausus jos dalyvių ir klausytojų skaičius. Nuotoliniame renginyje dalyvavo ne tik LŽŪBA nariai, žemės ūkio įmonių atstovai ir ūkininkai, bet ir „aukšto rango“ svečiai.

Tai Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, aplinkos ministras Simonas Gentvilas su savo komandomis, prezidentūros, Vyriausybės atstovai. Savo įžvalgomis dalijosi mokslininkai – VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos kancleris prof. Mindaugas Malakauskas, ŽŪA doktorantas Martynas Rusteika, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius dr. Edvardas Makelis. Diskusiją stebėjo ir kai kurių rajonų savivaldybių žemės ūkio skyrių vedėjai.

Žemės ūkio ministro K. Navicko pastebėjimu, tokį būrį svečių pavyksta pritraukti ne kiekvienai žemdirbių organizacijai. Tai patvirtina šios asociacijos svorį. KRK pirmininkas V. Pranckietis konstatavo, kad LŽŪBA ne tik atstovauja žemės ūkio gamybos lyderiams, bet ir yra renginių, kuriuose iškeliamos visiems žemdirbiams aktualios problemos, organizavimo lyderė. Aplinkos ministras S. Gentvilas savo kalbą pradėjo nuo padėkos žemdirbiams. Prisiminė, kad per šalies krizes žemės ūkis išlieka stiprus ir patikimas, o 2008-aisiais buvo vienintelis sektorius, kuris augo, didino maisto ir žemės ūkio produktų eksportą.

Niekam ir šiandien nekyla abejonių, kad žemės ūkio misija, geopolitinė reikšmė nė kiek nesumenkusi. Diskusijos dalyvių nuomonė taip pat sutapo dėl to, kad Europos strategijose ir Vyriausybės programoje akcentuojamas žemės ūkio tvarumas reiškia tvarumą ne tik ekologiniu, aplinkosauginiu, bet ir ekonominiu požiūriu. Deja, pusiausvyros čia trūksta.

Liautis priešinti visuomenę

Žemdirbiai diskusijoje kalbėjo apie tai, kas labiausiai skaudina, trukdo tvarios veiklos plėtrai, planuoti ateitį. Skaudulių daug, apie juos kalbėdamas LŽŪBA prezidentas Petras Puskunigis įvardijo bene jautriausią – atsakingai verslą plėtojantys daugiašakiai ūkiai visuomenės akyse pateikiami kaip blogis. Tarsi nematoma, kad jie yra pažangūs, pagrindiniai žaliavos perdirbamajai pramonei tiekėjai, mokesčių valstybei mokėtojai, darbo vietų kaime kūrėjai, todėl ten, kur stiprūs ūkiai, ir kaimas gyvybingas. Maža to, kai kurių veikėjų pastangomis šie ūkiai priešinami su nedalyvaujančiais prekinėje gamyboje. „Mes – ne priešai, o sąjungininkai, laikas pašalinti įtampą“, – kvietė P. Puskunigis ir pabrėžė, kad palaiko smulkiuosius ūkininkus, nėra konkurentai. Todėl metas liautis priešinti kaimą su miestu.

Dėl visuomenės akyse nuvertinamo žemės ūkio vaidmens susirūpinę ir žemdirbių partneriai mokslininkai – ateityje jų ryšys turės būti dar glaudesnis, deja, šiandien kartu su žemės ūkiu jaunimo akyse menkinamas agrarinių mokslų populiarumas, prestižas, tai didina kartų kaitos problemą tiek gamybos, tiek ir mokslo srityse. „Žemės ūkio įvaizdis dabar nepelnytai sumenkintas“, – jautrios temos nelinkusi nutylėti ŽŪA kanclerė prof. A. Miceikienė.

Pastebėjimams pritarė KRK pirmininkas V. Pranckietis. Jis prisipažino viešojoje erdvėje pasigendantis pagarbos kaimui, žemės ūkiui. „Kaimas nėra atskirtas nuo visos Lietuvos bendruomenės, turime kalbėti pagarbiai, kad išnyktų supriešinimas tarp žemdirbių grupių“, – pabrėžė jis ir svarstė, kad ūkiai turėtų būti vertinami ne pagal dydį, o pagal tai, kiek sumoka mokesčių, pagamina produkcijos.

Kitokio neįsivaizduoja

LŽŪBA viceprezidentas, ūkininkas Alfredas Bardauskas prisipažino, kad nuo ŽŪA baigimo dienos galvojo tik apie tvarų ūkininkavimą. Taip žemės ūkio veiklą suvokia daugelis – ūkis turi būti pelningas ir ilgalaikis. Ūkininkas teigė, kad išmokos ūkiams turėtų būti skiriamos ne atsižvelgiant į jų dydį, o į tai, kiek jų veikla atitinka tvarumo principus. Todėl politikams, sprendimų priėmėjams linkėjo matyti ne tik statistinius skaičius, bet ir apsilankyti kaimuose, pamatyti kuo įvairesnių ūkių, padiskutuoti.

„Drąsutaičiuose, kur mūsų įmonė pastatė 400 vietų karvių fermą, 30 km spinduliu tokio dydžio fermų nėra“, – pastebėjimais dalijosi UAB „Drąsutaičiai“ (Joniškio r.) direktorius Jonas Pidkova. Jam liūdna matant Nyderlandų ar Danijos pavyzdžius, kur kiekviename tokiame kaimelyje veikia po kelias ir gerokai didesnes fermas, jos netrukdo šalia kurtis gyvenamiesiems namams ar kavinėms. Lietuvoje gyvulininkystės įmonės priverstos jaustis kaip nusikaltėlės. Patikrų vykdytojai veržiasi į sandėlius be perspėjimo, net per pandemiją užgriuvo komisija su išankstinėmis nuostatomis dėl gyvūnų gerovės.

 
Žemdirbių atstovų teigimu, darbą apkartinančių dalykų apstu. Tačiau tiesa yra ta, kad, pasak P. Puskunigio, asociacijos ūkiuose sutelktas intelektinis kapitalas, bendradarbiaujama su mokslininkais, įdiegtos ir taikomos pažangiosios naujovės, tokios kaip precizinė, tausojamoji žemdirbystė, tręšimas azotu skenuojant augalą, individualusis šėrimas. Būtent intensyvios gamybos šiuolaikiniuose ūkiuose, LŽŪBA prezidento pastebėjimu, yra išskiriama mažiau CO2.

Buvusios valdžios palikimas

„Kartais esame per greiti įsipareigoti“ – ši frazė, ištarta premjerės Ingridos Šimonytės pristatant Vyriausybės programą ir per diskusiją prisiminta KRK pirmininko V. Pranckiečio, galėtų būti geru priminimu kiekvienai ministerijai. Šiai Vyriausybei tenka išklausyti priekaištus ir dėl praėjusios valdžios sprendimų, ieškoti kompromisų, problemų sprendimo būdų.

Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, patvirtintas besitraukiančių ankstesnės Vyriausybės aplinkos ir žemės ūkio ministrų, portfelius perėmusius ministrus privertė jaustis nepatogiai. Aplinkosauginiai reikalavimai griežtinami pagal europinius reikalavimus, tačiau žemdirbiai tvirtina, kad reikalavimai nelogiški ir pertekliniai, priimti skubotai, apeinant numatytas procedūras. Pasak LŽŪBA prezidento P. Puskunigio, naujieji apribojimai (draudimas žiemą lauke rietuvėse laikyti mėšlą) ypač apsunkins smulkiųjų ir vidutinių ūkių veiklą. Aplinkos ministras S. Gentvilas nepaneigė, kad palankiai vertina galimybę atnaujinti mėšlo ir srutų tvarkymo taisykles. Žemės ūkio ministro K. Navicko žodžiais, tai „darbinio formato“, bendra tvarka svarstytinas klausimas.

Kitas skausmingas klausimas – ar bus sustabdyta žemdirbių baudimo už neva nelegaliai išgaunamą gėlą požeminį vandenį mašina. Aplinkos ministras S. Gentvilas siūlo pasitelkti kantrybę: kovą Seimui bus pateiktas įstatymo projektas, numatantis mažinti sankcijų atveju taikomą mokesčio koeficientą (nuo 10 iki 2), suteikti terminą gręžiniams įteisinti (iki 2023 m. vidurio). Šiuo metu, pasak ministro, iš daugiau nei 30 tūkst. eksploatuojamų gręžinių trečdalis neturi įregistruotų pasų, tvarkingų leidimų. Geologijos tarnybai ministerija suteikianti papildomų išteklių subjektams konsultuoti ir vandens gręžiniams greitai įteisinti. Sudėtingiau, kai teisinės pasekmės jau yra, aplinkosaugininkų procesas inicijuotas – tokiu atveju ministras nieko konkretaus pažadėti negalėjo, tik paguodė, kad teismuose skirtos sankcijos yra mažinamos keleriopai.

Dar vienas žemdirbių galvos skausmas – rinkliavos už komunalines atliekas. Įsigalėjusi praktika jas taikyti nuo valdomų pastatų ploto, net jeigu tie pastatai yra ūkiniai. S. Gentvilas pripažįsta, kad žemės ūkyje tikrai nesusidaro perteklinių komunalinių atliekų, ūkiai neturėtų būti apkraunami dideliais mokesčiais. Tačiau šiuo metu savivaldybių tarybos turi teisę pasirinkti, kokią metodiką taikyti savo savivaldybės teritorijoje. AM tam įtakos neturi. Tačiau šį pavasarį turėtų būti priimtas įstatymas, kuris nuo ateinančių metų sausio 1-osios ministerijai suteiktų teisę kontroliuoti savivaldybes, ar jų taikomos metodikos teisingos, o rinkliavų dydžiai – pagrįsti.

Aplinkos ministras patikino, kad šie metai yra paskutiniai, kai galvos skausmą kelia panaudotos šienainio pakavimo medžiagos tvarkymas. Surinkimo sistema neoptimali, kartais žemdirbiams iki atliekų tvarkytojo tenka važiuoti šimtus kilometrų. Tvarka bus peržiūrėta.

Į visumą žiūrima kompleksiškai

Išsakomiems žemdirbių nuogąstavimams žemės ūkio ministras K. Navickas neprieštarauja: daugėja aplinkosauginių reikalavimų, grėsmių, o pagal našumą atsiliekame nuo Europos vidurkio, mažėja melžiamų karvių ir pieno ūkių skaičius. Tačiau ministrų kabineto narys siūlo bendrą situaciją vertinti visuomeniškai ir kompleksiškai – pripažinti, kad naujus reikalavimus ir įtampą lydi dosnus finansavimas, o „kai kuriuose sektoriuose valstybė sumoka daugiau, negu gauna mokesčių“. Vyriausybės akimis tai – joks blogis, tačiau ūkių rėmimo schema šiek tiek keisis. Siekiant balanso žemės ūkyje, didesnių ūkių grupėje bus labiau remiami tie, kurie pagamina daugiau ir sumoka daugiau mokesčių valstybei, smulkieji ūkiai bus palaikomi netaikant šių kriterijų.

Bus siekiama kompleksiškumo visose srityse – tiek skatinant skirtingų sektorių (augalininkystės ir gyvulininkystės ūkių) bendradarbiavimą, paslaugų teikimą, taip kartu kuriant didesnę pridėtinę vertę ir įgyvendinant gamybos žiediškumą, tiek keliant reikalavimus ūkiams (dabar reikalaujama rengti tręšimo organinėmis trąšomis planus, o tręšiant mineralinėmis trąšomis jų nereikalaujama), tiek vertinant CO2 absorbavimo žemės ūkyje pajėgumus, „įdarbinant“ renkamus duomenis.

„Formuojant žemės ūkio politiką, padėsim, kiek galėsim, verslams, kurie kuria didesnę pridėtinę vertę“, – tikino žemės ūkio ministras. Pasak K. Navicko, bėdoms ištikus, valdžia padės, kiek galės, tačiau kartu siūloma nepamiršti, kad valstybėje yra ne tik žemės ūkio sektorius, finansiniai ištekliai yra riboti.

Finansinė dalis – jautriausia

Žemės ūkis kartu su maisto pramone ženkliai prisideda prie biudžeto, jų indėlis nemažėja. Vien tik pieno sektorius sukuria 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Nors ministras kalbėjo apie dosnią finansinę paramą žemės ūkiui, kaip tik dėl jos labiausiai nerimauja žemdirbiai.

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis siūlė atkreipti dėmesį į valstybės prisidėjimo prie paramos žemės ūkiui rodiklį. Nuolat akcentuojamos papildomos europinės paramos lėšos, tačiau valstybės biudžeto dalis – mažinama, skirtingai nei kitose ES šalyse. Dėl to konkurencijos sąlygos sudėtingos.

Žemdirbių atstovų teigimu, žaliasis kursas eina „raudona gija“ nuo Briuselio per visus strateginius dokumentus, nors Nacionalinė klimato kaitos valdymo strategija iki šiol nepatvirtinta. Jos įgyvendinimo priemonių planas (Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas), nesuderinus žemės ūkio dalies su žemdirbiais, Vyriausybės buvo skubotai išsiųstas derinti į Briuselį paskutinėmis 2019 m. gruodžio dienomis. Kai kilo triukšmas, pavėluotai, bet buvo pradėta derinti su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijomis, ilgainiui pavyko rasti kompromisų. Tačiau pastangų rezultatas iki šiol neaiškus.

Tie patys įpareigojimai žemdirbiams jau perkeliami iš vieno dokumento į kitą (Biologinės įvairovės bei „Nuo lauko iki stalo“ strategijos, deklaracija „Mūsų Baltija“). J. Sviderskis siūlė drauge suskaičiuoti, kiek sumažės kasmetinės pajamos vidutiniam asociacijos ūkiui, siekiančiam beveik 1 tūkst. ha: 15 proc. sumažinus mineralinių trąšų, perpus pesticidų naudojimą (apie 200 tūkst. Eur), 10 proc. žemės atidavimas gamtai (100 tūkst. Eur), akcizo lengvatos žemės ūkyje naudojamiems degalams atsisakymas (per 50 tūkst. Eur). Be to, keleriopai išaugo vaistinių preparatų, pašarų priedų galvijams, sojų kainos.

„Vyriausybė turi pasakyti, iš kur paimti 350 tūkst. Eur vidutinio ūkio nuostoliams kompensuoti. Šaltinis vienas – mažinti atlyginimus darbuotojams, bet taip nesukursime gerovės valstybės“, – apie tikėtinas ypač neigiamas keliamų aplinkosauginių įsipareigojimų pasekmes kalbėjo J. Sviderskis. Neguodžiančios ir amerikiečių prognozės: žemės ūkio produktai, maistas brangs, žemdirbių pajamos mažės. EK į žemdirbių nuogąstavimus atsako, kad tai kol kas viso labo tik strategijos, o priemones reikia sugalvoti patiems. „Siūlėme priemones: sėjomainos, intensyvaus pievų naudojimo, melioracijos, bet jos buvo atmestos“, – asociacijos generalinis direktorius nuogąstavo dėl galimai mažėsiančios žemės ūkio gamybos, pavymui ir perdirbamosios pramonės.

Šiuo metu priimamų sprendimų reikšmę gerai supranta, neatsitiktinai pastaruoju metu tokiose diskusijose aktyviai dalyvauja ir mokslininkai. jie vieningai pareiškė norintys savo darbais prisidėti prie bendro tikslo. Prof. A. Miceikienė taikliai pastebėjo: „Gamtos kataklizmai tuština ne tik žemdirbių, bet ir vartotojų kišenes.“ Tad valdžios institucijos turi būti suinteresuotos remti žemdirbius, taip saugoti ne tik juos, bet ir vartotojus. Bet ar nenutiks priešingai? 

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė

Straipsnį galite paskaityti 2021 m. sausio 26 d. laikraštyje "Ūkininko patarėjas" Nr. 10 (4157)


Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija

Tilto g. 35-6, 01101 Vilnius

Tel. +37052122248
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

A/S LT334010042400033443
Luminor bankas, Banko kodas 40100

Visos teisės saugomos LŽŪBA © 2020