Skip to main content

Kiek objektyvi žemės ūkyje išskiriamų ŠESD inventorizacija, žodį turi tarti mokslininkai (straipsnis laikraštyje "Ūkininko patarėjas")

Pakanka priminti nepajudinamais laikytus plokščios Žemės ir planetų geocentrinės sistemos modelius, kad pripažintume, jog kritinis mąstymas ir abejojimas dogmomis yra mąstančios žmonijos dalies, kuriai turime būti dėkingi už pažangą, minties variklis. Viena iš gerokai menkesnių, vietinių dogmų yra nuolatinis Lietuvos visuomenės gąsdinimas aplinką teršiančia žemės ūkio gamyba. Kad ir kur būtų nustatyta menama tarša, pirmiausia pirštu bedama į žemės ūkį. Kaip toje pasakoje: kam klius, kam neklius, o striukiui beuodegiui tikrai klius…

Šį kartą neaptarinėsime vandenų taršos – Lietuvos prisiimtų siekių sumažinti azoto išmetimą į Baltijos jūrą beveik tiek pat, kiek Latvija, Estija, Suomija ir Danija, fosforo – viršijantį Latvijos, Estijos, Suomijos ir Švedijos įsipareigojimus kartu sudėjus. Čia, kaip įprasta, žemės ūkis įvardijamas kaip pagrindinis teršėjas.

Lietuvoje žemės ūkis taip pat yra tarp pagrindinių kaltininkų dėl klimato kaitą skatinančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išlakų, nepaisant nepaneigiamo fakto apie stabiliai užimamą paskutinę vietą Europos Sąjungoje (ES) pagal produktyvumą iš vieno hektaro žemės ūkio naudmenų. Iki šiol nepakankamai įvertinamas ar net ignoruojamas anglies sukaupimas dirvožemiuose, taikant tvarias sėjomainas su daugiametėmis žolėmis, tarpinėmis kultūromis. Inventorizuojamos visos išlakos iš per metus susidariusio mėšlo, tačiau iki šiol nesuskaičiuojama, kiek tręšimas mėšlu padidino dirvožemio organikos kiekį.

Ataskaitose nurodoma, kad svarbiausios ŠESD, išskiriamos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje, yra azoto suboksidas (N2O) ir metanas (CH4,). Didžioji dalis azoto suboksido išlakų susidaro dirvožemiuose (1 931 kt CO2 ekvivalentų – 45 proc. visų išlakų), antroje vietoje (1 513,2 kt CO2 ekvivalentų – 35 proc. emisijų) – gyvulių organizmuose virškinimo metu išsiskyręs metanas. Tokie duomenys pateikiami Lietuvos 2020 m. nacionalinėje inventorizacijos ataskaitoje („Lithuania’s national inventory report 2020“).

Apskaičiuojant šalyje susidarančias ŠESD, labai svarbu kaip galima tiksliau įvertinti išskiriamo azoto suboksido kiekį. Atliekant ŠESD inventorizaciją, viena tona metano prilyginama 25 t CO2 ekvivalento, o viena tona išsiskiriančio azoto suboksido prilygsta net 298 t CO2 ekvivalento.

Vienas iš azoto suboksido šaltinių yra tręšimas mineralinėmis trąšomis. Išsiskiriančio azoto suboksido kiekiui apskaičiuoti panaudojami statistiniai duomenys apie atitinkamais metais naudoto azoto (N) kiekį (veikliąją medžiagą), kurie dauginami iš emisijos faktoriaus 0,01 (arba 1 proc.). Paprastai kalbant, remiantis metodika, vienas procentas panaudoto mineralinių trąšų azoto „išgaruoja“ azoto suboksido forma.

Jeigu kas nors norėtų įsigilinti ir paklaustų, kodėl formulėje naudojamas daugiklis 0,01, tikriausiai visos abejonės būtų argumentuotai išsklaidytos pateikus nuorodą į tarptautinę ŠESD inventorizacijos metodiką IPCC („2006 IPCC Guidelines for National Greenhouse Gas Inventories“), kurioje ir yra įtvirtintas šis emisijos faktorius. Įdomu pastebėti, kad pačioje metodikoje nurodoma, jog šis daugiklis jau buvo sumažintas net penktadaliu, palyginti su ankstesniuoju – 1,25 proc. Taigi, emisijos faktorius nėra nekeičiamas. Abejoti nedraudžiama.

Pasirodo, abejojančiųjų yra! Praėjusį ketvirtadienį įvyko labai įdomi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos organizuota konferencija „Klimato kaita ir žemės ūkis – iššūkiai, patirtys ir sprendimai“, kuri reikšmingai papildė sausio paskutiniąją savaitę vykusios Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro konferencijos „Agrariniai ir miškininkystės mokslai: naujausi tyrimų rezultatai ir inovatyvūs spendimai“ tematiką.

Konferencijos pranešime „Rapsų auginimo sistemos: poveikis pasėliams, ŠESD susidarymui ir dirvožemiui“ TEAGAC mokslo darbuotojas Macdara O’Neill nurodė, kad, Airijoje atliktų tyrimų duomenimis, azoto suboksido emisijos faktorius žieminių rapsų plotuose svyravo nuo 0,03 iki 1,2 proc., t. y. gerokai skyrėsi nuo minėto 1 proc. iš IPCC metodikos. Bendrame straipsnyje „Assessment of nitrous oxide emission factors for arable and grassland ecosystems“ pranešimo autorius mini tyrimus, kuriuose nustatyta, jog emisijos faktorius vasarinių miežių plotuose buvo 0,6 proc. ar net < 0,49 proc. – perpus mažesnis negu IPCC metodikoje.

 Šio nedidelio vos vieną procentą siekiančio skaičiaus (emisijos faktoriaus) koregavimas stipriai keistų šalyje inventorizuoto azoto suboksido, kartu ir bendrą ŠESD kiekį. Tokiu būdu valstybės, turinčios moksliškai pagrįstą emisijos faktoriaus skaičiavimo metodiką, įgyja didžiulį pranašumą šalių, naudojančių standartinius metodus, atžvilgiu tiek ES lygmens derybose dėl išlakų mažinimo tikslų, tiek formuojant klimatui palankesnes nacionalinės politikos priemones.

Minėtos 2020 m. inventorizacijos ataskaitos duomenimis, specifinio azoto suboksido emisijos faktoriaus, pavyzdžiui, mineralinėms trąšoms, Lietuvoje neturime.

Bet neturėtume pulti į pesimizmą. Galbūt jau yra suformuluotos užduotys ir užsakyti moksliniai tyrimai, kurių tikslas – Lietuvos sąlygomis tinkamo azoto suboksido emisijos faktoriaus nustatymas, jau vyksta. Galbūt taip pat jau vyksta antros pagal svarbą nacionalinės metano išlakų metodikos, dėl kurios prieš trejetą metų Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, numatydama ES politikų pokyčius žalumo link, kreipėsi į atsakingas šalies institucijas, rengimas.

Praktika parodė ir Briuselis jau įsitikino, kad principas „vienas tinka visiems“ išsėmė galimybes ES bendrojoje žemės ūkio politikoje. Valstybėms narėms suteiktas didžiulis savarankiškumas, rengiant žaliojo kurso tikslus, apimančius strateginius planus. Be svaraus Lietuvos žemės ūkio mokslo indėlio ir rekomendacijų ir toliau liksime kapstytis tarp atsilikėlių.

Eimantas PRANAUSKAS

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas

 

Straipsnį rasite čia.