Pieno sektoriui – dar vienas gelbėjimosi ratas (straipsnis portale manoukis.lt)

Vilnius. Investicijos į pieno sektorių, kaip ir kiekviename versle, turi duoti grąžą. Tačiau uždirbti sunku: gamintojai skundžiasi dėl mažos pieno supirkimo kainos, perdirbėjai – dėl žaliavos trūkumo ir jos kokybės.

Žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius pirmadienį į nuotolinį pasitarimą sukvietė pieno gamintojus, perdirbėjus ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovus. Pokalbio tema – pieno gamybos plėtra ir kokybė.  

„Pasikalbėjome su Jonu Vilioniu, perdirbėjais ir kilo mintis kurti bendrą strategiją, kurios pagrindinis tikslas – žaliavinio pieno gamybos Lietuvoje didinimas ir kokybės gerinimas. Rašyti šią strategiją sutarėme su konkrečiais „pririštais“ pinigais“, – teigė viceministras.

Strategiją kurs nepriklausoma konsultacijų ir verslo valdymo paslaugų įmonė „Civitta“. Viceministro P. Lukševičiaus manymu, tam turi užtekti iki pusantro mėnesio, po to per dvi savaites turės būti parengtas veiksmų planas, pagal kurį bus numatomos investicijos į pieno sektorių, atsižvelgiant į turimus pinigus.

Tai jau bus ne pirmas dokumentas, skirtas pieno sektoriui. 2017 m. gruodžio 1 d. smulkieji ir stambieji ūkininkai, pieno perdirbėjai, institucijų atstovai pasirašė deklaraciją „Dėl Lietuvos pieno sektoriaus plėtros strategijos gairių įgyvendinimo“, kurioje numatė gerokai padidinti pieno kiekį. 2013-ųjų pabaigoje tuometės Vyriausybės buvo patvirtinta „Nacionalinė 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa“. Kol kas nė vienas deklaratyvus dokumentas pieno sektoriaus aukštyn nepakylėjo, tiesa, naujoji strategija turės jai įgyvendinti skirtas lėšas.

Pieno sektoriui – nemaža paramos lėšų dalis

ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė informavo, kiek pinigų kasmet numatyta pieno sektoriui, į ką bus galima investuoti.

Pereinamuoju 2021–2022 m. laikotarpiu bus įgyvendinama senoji Kaimo plėtros programa (KPP) naujosios BŽŪP pinigais. Priemonei „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ iš viso numatoma skirti 237 mln. Eur. Dabar paskelbtas pavasarinis paraiškų rinkimas, kuriam iš šios sumos skirta 57 mln. ir pinigai, pasak J. Stakėnienės, bus leidžiami visiems sektoriams vienodai. Iš likusių 184 mln. Eur pieno sektoriui per ateinančius dvejus metus siūloma skirti 70 mln. – 38 proc. viso priemonės lėšų krepšelio.

Nuo 2023 m. likusiems 5 metams iš viso KPP voko (977,5 mln. Eur) pienui numatyta skirti 245 mln.

„Orientuosimės labiausiai į prekinius ūkius, tačiau mažesniems yra ir kitų priemonių, viena jų – „Parama smulkiems ūkiams“, kuriai vien per ateinančius dvejus metus numatyta išleisti 30 mln. Eur. Priemonėms „Smulkių ūkių subjektų bendradarbiavimas“ numatyti 8 mln., „Parama trumpoms tiekimo grandinėms“ – 11 mln. Eur dvejiems metams“, – sakė J. Stakėnienė.

Numatyta, kad 2021 m. būtų galima pasirašyti sutarčių už 20 mln. Eur, 2022 m. suma didėtų iki 50 mln., nes 2021 m. ne visi gali spėti pasiruošti. 2023 m. sutarčių galėtų būti pasirašyta už maždaug 37, 2024 – už 28 mln. Eur, o likusius trejus metus (2025–2027 m.) – po 10 mln. Eur. Manoma, kad tai būtų investicijos į infrastruktūrą, į fermų statybą ir rekonstrukciją, nepamirštant, anot J. Stakėnienės, žaliojo kurso krypties – mėšlidžių sutvarkymo ir emisijų mažinimo.

Kam investicijų daugiausia bus skiriama nuo 2023 m., kol kas aiškių nuostatų nėra. Tačiau, ŽŪM atstovų manymu, jeigu orientuojamės į gamybos didinimą ir kokybės gerinimą, su tuo ir turi būti susijusios investicijos.  

Pasak P. Lukševičiaus, labai svarbu, kad investuojantys ūkininkai matytų pieno sektoriaus perspektyvą, gautų stabilią kainą už pieną: „Norime, kad perdirbėjai į tai žiūrėtų geranoriškai, nes viso žemės ūkio pinigų voko dalis pieno sektoriui skiriama gana nemaža. Norime, kad visi sektoriaus dalyviai prisidėtų prie Pieno strategijos kūrimo, kad būtų nustatyti protingi tikslai ir investicijos, kurios duotų gerą grąžą.“

Naujoji strategija – taip pat be prekybininkų

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas ir Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis sakė, kad išvardytos paramos pieno sektoriui sumos vilties teikia, bet „norėtųsi konkretumo“. Jis įsitikinęs, kad reikia ir didesnio paramos intensyvumo, nes „su mažais pieno ūkiais gamybos didėjimo nepasieksime.“

„Ir būtų įdomu sužinoti, ką įsipareigotų pieno perdirbėjai, nes visos investicijos labai greitai gali tapti beviltiškomis, kaip 2017 metais, kai kaina nuo 35 centų krito iki 23 centų už litrą. Ir pieno kaina iki šiol nėra atsistačiusi. Matome vieningą perdirbėjų siekį nemokėti, jeigu galima nemokėti, – rėžė P. Puskunigis. – Aišku, didelę įtaką turi bendra pasaulinė padėtis, bet, žvelgiant į pieno kainos struktūrą Lietuvoje, ji visai kitokia nei kitose ES šalyse.“

Dėl adekvačios pieno supirkimo kainos „Pieno centro“ vadovo Egidijaus Simonio klausė ir viceministras P. Lukševičius.

„Labai svarbu kiekis ir kokybė, didėjant kiekiui, auga ir kaina. Įmonės parodė, kaip didėja pieno kaina stambesniems ūkiams. Turint ilgalaikes sutartis, numačius investicijas – toks mechanizmas leistų pasiekti labai gerų rezultatų. Tik reikia apsispręsti, kokius ūkius remti, kad pasiektume tikslą“, – sakė E. Simonis.

O vienos didžiausių šalies pieno perdirbimo įmonių „Rokiškio sūris“ vadovas ir akcininkas Dalius Trumpa dėl stabilios pieno kainos jokių vilčių nesuteikė: „Nereikia įsivaizduoti, kad galime sudaryti sutartis su fiksuota pieno kaina – ji priklauso nuo pasaulinių rinkų.“

Šalies pieno gamintojai dažnai trauko pečiais nesuprasdami, ar Lietuvos perdirbėjams reikia lietuviško pieno. D. Trumpa patvirtino, kad pieno reikia. „Rokiškio sūris“ kiekvieną dieną iš Estijos atsiveža po 200 t pieno – šį kiekį pagamina maždaug 7 tūkst. karvių. „Pieno į Estiją važiuojame ne dėl to, kad kaina mažesnė – tokios kokybės pieno Lietuvoje mes negalime nusipirkti. Mielai atsisakytume važinėti į Estiją, nes ir iš tolimiausio Lietuvos krašto atsivežti pieną mums būtų 400 km arčiau.“

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) vadovė Renata Vilimienė pusiau juokais prisistatė: „Ir mes esame pienininkai. Nuoširdžiai tikiu, kad 20 ir daugiau karvių ūkiai gali eiti į priekį, jie gamina puikios kokybės pieną. Ir nori dirbti, bet už savo darbą turi gauti ir teisingą atlygį.“

Nors pieno gamintojai dažniausiai džiaugiasi kiekviena iniciatyva keisti ydingą padėtį dėl pieno supirkimo kainos, vis dėlto kuriama naujoji Pieno strategija turi vieną didelį minusą – joje nėra ir nebus prekybininkų. Lygiai kaip ir 2017 m. gruodžio 1 d. pasirašytoje deklaracijoje „Dėl Lietuvos pieno sektoriaus plėtros strategijos gairių įgyvendinimo“. Norai buvo geri, pieno gamintojai tikėjosi gaivaus oro gurkšnio, tačiau deklaracija, kurios prekybininkai irgi nepasirašė, taip nieko ir nepakeitė.

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis įsitikinęs, kad prekybininkai yra viena svarbiausių visos pieno grandinės dalių. „Ar šioje strategijoje bus kalbama su prekybininkais? Ar bent pabandysite su jais derėtis?“

Viceministras atvirai atsakė, kad nelabai įsivaizduoja, kaip tai galėtų padaryti laisvos rinkos sąlygomis.

Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis pastebėjo, kad, kalbant apie užduotį didinti gamybą ir gerinti pieno kokybę, reikia kalbėti ir apie perdirbamosios pramonės efektyvumą, nes tai susiję dalykai. „Tikiuosi, perdirbimo kaštai nebus perkelti ant gamintojų pečių“, – draugiškai atsakė viceministras, leidęs suprasti, kad padėtis bus stebima per padidinamąjį stiklą.

Pasak jo, ministerija yra tarsi bankas, kuris duoda sektoriui pinigus. Ir sektoriaus plėtra turi būti suinteresuoti ne tik gamintojai, bet ir perdirbėjai: „Ministerija į tai žiūri valstybiškai – jeigu investuojame, turi būti aiški grąža, t. y., turi didėti pieno kiekis ir ūkininko uždarbis. Tai turi būti normali ekonominė veikla, o ne tik suvargus dirbti ir galvoti, kaip sudurti galą su galu. Mūsų tikslas – kad pieno gamintojas turėtų normalų verslą, kad skirta parama skatintų šį verslą, kad perdirbėjai turėtų daugiau pieno“, – kalbėjo žemės ūkio viceministras.

Rengiant Pieno strategiją bus įtraukti gamybininkai, asociacijos, abi žemdirbių savivaldos organizacijos – Žemės ūkio taryba ir Žemės ūkio rūmai. Strategijos rengimą koordinuos viceministras P. Lukševičius.

MŪ informacija