Pieno ūkiams tiesia ranką. Tik ar to užteks? (straipsnis portale ukininkopatarejas.lt)

Šalyje sparčiai mažėja pieno ūkių ir dėl pesimistinės žemdirbių nuotaikos nacionalinis pieno gamybos sektorius atsidūręs ties išlikimo riba: po 1–5 karves laiko 68 proc. pieną parduodančių ūkininkų, po 6–14 karvių – 17 proc., daugiau nei 15 karvių – 15 proc. pieno gamintojų.

Mažėjimo tendencijos

Prieš metus kovo 1 d. pieno gamintojų suskaičiuota 30 356, šių metų kovą – 27 197, o pieną perdirbti parduoda mažiau nei 16 tūkst. ūkių. Pernai ūkiuose laikytos 240 589 karvės, šiemet –234 303. Lietuvoje per 2020 m. vasarį buvo supirkta 95,75 tūkst. t pieno žaliavos, šiųmetį vasarį – 90,14 tūkst. t. Pernai vasarį Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš kitų šalių įsivežė 34 723 t pieno žaliavos, šiųmetį vasarį – 34 270 t.

„Už pieno žaliavą gaunama supirkimo kaina nepadengia gamybos kaštų, todėl šalyje mažėja ir pieno ūkių, ir kaimuose laikomų galvijų, – sako Lietuvos žemės ūkio (LŽŪT) tarybos ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovas Jonas Vilionis. – Praėjusiais metais valstybė smulkiems pieno gamintojams skyrė keliolika milijonų paramos melžimo ir pieno šaldymo įrangai įsigyti, tačiau dalis lėšų liko nepanaudota, o už panaudotas pirkta žemės dirbimo technika. Pieno ūkių šeimininkai ateičiai rinkosi augalininkystę, nes nematė prasmės investuoti į gyvulininkystę.“

Lyg iš gausybės rago

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) iniciatyva buvo surengta nuotolinė konferencija-diskusija pieno ūkio plėtros strateginiams klausimams aptarti. „Mūsų tikslas – po argumentuotų diskusijų su žemdirbiais ir jų verslo partneriais sukurti pieno ūkių plėtros ir žaliavos kokybės strategiją, numatant konkrečias investicijas ir užtikrinant jų grąžą“, – kalbėjo žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius. Pasak viceministro, per mėnesį viena ŽŪM pasamdyta bendrovė parengtų strategiją, dvi savaites užtruktų veiksmų planas ir konkretus lėšų paskirstymas. „Investicijos bus skirtos ir pieno gamintojams, ir pieno perdirbėjams, – sakė viceministras P. Lukševičius, – fiksuotos pieno žaliavos kainos tikėtis negalime, tačiau sieksime, kad dėl strateginių pieno ūkio klausimų sutartų pieno gamintojai, pieno perdirbėjai ir valstybė, būtų judama į priekį.“

ŽŪM Europos Sąjungos (ES) reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė prasitarė, kad naujojo finansinio laikotarpio pinigais reikės dengti ankstesnės valdžios įsipareigojimus, tačiau lėšų turėtų pakakti ir naujoms investicijoms. Pasak J. Stakėnienės, bus orientuojamasi į prekinius pieno ūkius, nors neliks nuskriausti ir smulkieji. Pereinamuoju 2021–2022 m. laikotarpiu bus įgyvendinama senoji Kaimo plėtros programa (KPP) naujosios bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pinigais. Priemonei „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ numatoma skirti 237 mln. Eur. Pasak J. Stakėnienės, paskelbtas pavasarinis paraiškų rinkimas, kuriam iš šios sumos skirta 57 mln. Eur, visiems sektoriams vienodai. Iš likusių 184 mln. Eur pieno sektoriui per ateinančius dvejus metus siūloma skirti 70 mln. Eur – 38 proc. viso priemonės lėšų krepšelio. Nuo 2023 m. likusiems 5 metams iš viso KPP krepšelio (977,5 mln. Eur) pieno sektoriui numatyta skirti 245 mln. Eur.

ŽŪM atstovė J. Stakėnienė akcentavo valstybės dėmesį nedideliems pieno ūkiams. Jie galės pasinaudoti programa „Parama smulkiems ūkiams“, kuriai vien per ateinančius dvejus metus numatyta išleisti 30 mln. Eur. Priemonei „Smulkių ūkių subjektų bendradarbiavimas“ numatyti 8 mln. Eur, priemonei „Parama trumposioms tiekimo grandinėms“ – 11 mln. Eur (dvejiems metams). J. Stakėnienės teigimu, numatyta, kad 2021 m. būtų galima pasirašyti sutarčių už 20 mln. Eur, 2022 m. suma didėtų iki 50 mln. Eur, 2023 m. sutarčių galėtų būti pasirašyta už maždaug 37 mln. Eur, 2024 m. – už 28 mln. Eur, o likusius trejus metus (2025, 2026 ir 2027 m.) – po 10 mln. Eur. Tikėtina, kad tai būtų investicijos į infrastruktūrą, fermų statybą ir rekonstrukciją, nepamirštant žaliojo kurso krypties: mėšlidžių sutvarkymo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išlakų mažinimo.

Ateitis – tarsi per miglas

„Pinigėliai vilties teikia, – pastebėjo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Petras Puskunigis, – tačiau pieno žaliavos tiekimą didinti įsipareigoję gamybininkai nežino, kokios taktikos imsis pieno perdirbėjai. Prieš keletą metų už pieno kilogramą buvo mokami 35 euro centai, dabar kaina nukrito iki 23 euro centų ir kilti nežada. Žaliavos supirkėjai ieško ir randa progų mažinti kainas. Šioje srityje Lietuva unikali tarp visų kitų ES šalių.“ Pasak P. Puskunigio, valstybės parama dėl COVID-19 pandemijos pieno gamintojų nepasiekia, o siūlomos strategijos orientacija į smulkius pieno gamintojus – netoliaregiška. „Stambesniems pieno ūkiams paramos fermų rekonstrukcijai bei plėtrai intensyvumas siekia 5–12 proc., – pastebi P. Puskunigis. – Be to, visoje Europoje nyksta smulkūs pieno ūkiai, o Lietuvoje – ne 1920-ieji, kai žemės ūkio verslas tik kūrėsi.“

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis diskusijos dalyviams sakė, kad keliolika metų ŽŪM vadovams primena apie būtinybę į pieno tiekimo nuo fermos iki stalo grandinę įtraukti prekybininkus. „Kitose šalyse tokia praktika yra, tik Lietuvoje visus pieno rinkos nuostolius nurašo žemdirbiams“, – kalbėjo J. Sviderskis.

UAB „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa pripažino, kad pieno perdirbimo įmonės stokoja žaliavos, kasdien iš Estijos įsiveža po 200 t – tokį kiekį pagamina 7 tūkst. karvių ūkis. „Lietuvos ūkiai turi galimybių didinti pieno gamybą, tačiau sutarčių su fiksuota kaina nebus, – tikino D. Trumpa. – Perdirbėjams žaliavos supirkimo kainas diktuoja pasaulio rinka, o Lietuvoje didinti pieno gamybą nėra rizikinga.“

„Ūkyje laikau daugiau nei 20 karvių, galiu plėsti gamybą, jeigu už žaliavą būtų mokama gamybos kaštus padengianti kaina, – kalbėjo Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė, – valstybė vienodai skriaudžia ir stambiuosius, jiems pritaikydama išmokų lubas, ir smulkiuosius, juos suskirstydama į keletą grupių pagal pieno kiekį ir kainas pagal tai.“

Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis skeptiškai įvertino pieno ūkių plėtros strategiją. „Kartais investicijos gali lemti priešingą rezultatą, – sakė S. Dimaitis, – pieno kiekio didinimas susijęs su perdirbamosios pramonės efektyvumu. Nederėtų į pieno tiekimo grandinę įtraukti prekybininkų, tai atskiras dalykas. Be to, nuostoliai dėl COVID-19 pandemijos šalies pieno sektoriui įtakos neturėjo.“

LŽŪT pirmininkas ir LPGA vadovas J. Vilionis diskusijos dalyviams priminė liūdnėjančią situaciją šalies pieno gamybos sektoriuje. Žaliavos supirkimo kainos mažėja, o gamybos kaštai auga. Pastaruoju metu smarkiai pabrango degalai, elektra, trąšos, ypač pašarai – sojų pupelės, kukurūzai, kviečiai. Visi pašarai, kurie gaminami iš grūdų, yra labai pabrangę ir ūkininkams tai lemia pieno gamybos nuostolius.

Daug kas jau buvo…

Pasak J. Vilionio, žemdirbių, ypač pieno gamintojų, reikalavimu, dar 2013 m. buvo patvirtinta Nacionalinė 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa, vėliau – 2015 m. gegužės 31 d. – atsirado Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas su dešimčia pieno gamintojų ir žaliavos kainų grupių. Po kelerių metų – 2017 m. gruodžio 1 d. – smulkiųjų ir stambiųjų pieno ūkių, didžiųjų pieno perdirbimo bendrovių ir valstybinių institucijų atstovai pasirašė deklaraciją „Dėl Lietuvos pieno sektoriaus plėtros strategijos gairių įgyvendinimo“, kurioje numatė gerokai padidinti pieno kiekį. LPGA vadovo J. Vilionio teigimu, nė vienas deklaratyvus dokumentas pieno gamybos sektoriui naudos nesuteikė, tik supriešino smulkių ir stambių pieno ūkių šeimininkus, sukompromitavo kooperacijos idėją. J. Vilionis tikisi, kad ŽŪM rengiama naujoji pieno ūkių plėtros ir žaliavos kokybės strategija nuo ankstesnių skirsis tuo, kad turės jai įgyvendinti skirtų lėšų.

Naujosios strategijos rengimą koordinuosiantis ŽŪM viceministras P. Lukševičius pieno gamintojų ir perdirbėjų atstovams teigė, kad ministerija laikysis ambicingų tikslų: investicijos privalės duoti aiškią grąžą – turės didėti ne tik pieno kiekis, bet ir ūkininko uždarbis. „Tai turi būti normali ekonominė veikla, o ne tik suvargus dirbti ir galvoti, kaip sudurti galą su galu, – kalbėjo viceministras. – Mūsų tikslas – pieno gamintojas turi turėti normalų verslą, skirta parama skatintų šį verslą ir perdirbėjai turėtų daugiau pieno.“

P. Lukševičius priminė, kad į naujosios strategijos rengimą, be pasamdytos bendrovės, bus įtraukti gamybininkai, asociacijos, Lietuvos žemės ūkio taryba ir Žemės ūkio rūmai.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas


Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija

Tilto g. 35-6, 01101 Vilnius

Tel. +37052122248
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

A/S LT334010042400033443
Luminor bankas, Banko kodas 40100

Visos teisės saugomos LŽŪBA © 2020