Ildefonso Žalpiai: truputį kitoks kapitalizmas

Petras Dargis, "Kelmės balsas", š. m. birželio 30 d.

Ir štai aš Ildefonso kabinete. Kol vaikščiojau po Žalpius, tiek apie jį girdėjau! Kaimas turi savo muziejų - be Ildefonso nebūtų turėjęs. Bendruomenė susirenka į savo namus - be Ildefonso pagalbos ir jų nebūtų buvę. Griūva bažnyčios varpinė - Ildefonsai, padėk! Bepigu padėti ir remti, jei yra iš ko. Ildefonsas Petkevičius - pelningai veikiančios žemės ūkio bedrovės vadovas ir pagrindinis pajininkas. Paprasčiau sakant, kapitalistas, verslo žmogus. Bendruomenės pirmininkė dėl to mane jau įspėjo: "Taip, verslo žmogus, bet truputį kitoks".
 
Apie užkampio šviesą
Jis užsitaiso arbatos, man paduoda kavos. Kabineto siena nukabinta padėkomis. Negi tik garbė, ar yra kažkas daugiau?
 
- Kad jau gyvename čia, reikia turėti pagrindinius dalykus. Ir ne tik darbą! Čia pat ir bažnyčia, ir kapinės, - dėsto jis ūkiškai apie savo Žalpius. - Kultūros namų neliko, bet po darbo bendruomenė turi kur susirinkti į savo šventes arba pašarvoti saviškį. Toks gyvenimas. Iš mokyklos padarėm muziejų. Žalpiams labai svarbu, kad muziejus - tame pačiame sename pastate, kuriame kažkada garsusis Ralys atidarė pradžios mokyklą. Žmonės didžiuojasi savo kaimu, ir tai be galo svarbu. Ne tik dabar Žalpiai pačiame rajono krašte, jie visada buvo užkampis. Čia visada ką nors atitremdavo - tai valdžiai neįtikusį kunigą, tai mokytoją... O ką tremdavo? Tai juk šviesesnius, truputį kitokius žmones!
 
Apie didžiausią gėdą
Pasirodo, jis pats - ne grynas žalpiškis. "Atitremtas" iš Stulgių. Formaliai žiūrint, ne atitremtas, pakeltas pareigose. Stulgiuose dirbo ūkio vyriausiuoju inžinieriumi mechaniku, Žalpiuose pastatytas kolūkio pirmininku. Pačioje pabaigoje, prieš pat griūtį...
 
Atsidūręs čia, apturėjo pačią didžiausią gėdą, kokios daugiau niekada nepatyrė gyvenime.
 
- Viduržiemį pasibaigė pašarai, - prisimena jis. - Važiuoju į gretimą Radviliškio rajoną, kauliju, gal kas parduos... Tie šaiposi: "Tai ar dabar laikas šienauti?" Tokios gėdos dar nebuvau turėjęs. Pats sau daviau žodį: ne, šito daugiau nebus! Arba vasarą fermas aprūpinu pašarais, arba pasitraukiu.
 
Apie kūrybos proveržį
Kaip nuo to laiko viskas pasikeitė! Vietoj apleistų fermų alkanais gyvuliais - pelninga žemės ūkio bendrovė. Dabar jau sunku suvokti, kad tada buvo kuliama vos 1,3 tonos grūdų iš hektaro. Kad būtų daugiau, buvo sakoma: trylika centnerių! Gėda ir prisiminti.
 
Iš kur tokie pasikeitimai?
 
- Dabar visi greiti pasiskirti sau nuopelnus. Bet ne valdžia visa tai mums padarė, - purto galva Ildefonsas. - Pažiūrėkit, kas atsitiko, kada valdžia atleido vadžias. Kokia prasidėjo kūryba, kiek atsirado kūrybingų, drąsių žmonių! Kiek jie visko bandė, kiek išmėgino! Tai žmonės pakeitė viską - jokiu būdu ne valdžia.
 
Apie neįvardintą sėkmę
Bet ne visiems pasisekė! Juk iš Žalpių kolūkio atsirado dvi žemės ūkio bendrovės. Kerkasių bendrovė šiandien pelninga, o Žalpių bendrovės neliko nė kvapo. Starto sąlygos buvo skirtingos?
 
- Taip, skyrėsi, mūsų buvo prastesnės. Jiems liko geresnė technika, naujesni pastatai. Keturis mėnesius neturėjom iš ko mokėti algų. Žmonėms sakiau: "Dar pakentėkim, dar..." Gal žmonės ir nulėmė? Kitokia vadyba? Arba gal sėkmė? - svarsto jis pats. - Į tokį klausimą vienu žodžiu neatsakysi.
 
Apie interesų bendrumą
Atsibodo kabinete, važiuojam pažiūrėti bendrovės. Lygus žvyruotas keliukas pro bendrovės laukus. Ir staiga - duobėtas, apžėlęs krūmais, tiesiog šunkelis.
 
- Matote skirtumą? - klausia Iidefonasas. - Čia juk tas pats rajonas, ta pati seniūnija, tie patys vargani keliams skirti pinigai!
 
Iš kur tokie skirtumai?
 
- Matėt griovius? Kur geras kelias - šalia jo iškasti grioviai, vanduo turi nubėgti kur. O jei griovių nėra - žvyruok nežvyravęs, greideriuok negreideriavęs! Tai tik pinigų taškymas. Atsibodo vargti, šalia kelio padarėm griovius. Šalia yra mūsų bendrovės laukai, juose paskleidėm, išlyginom žemę. Štai jums pats paprasčiausias ir pigiausias būdas sutvarkyti seniūnijų žvyrkelius! Kodėl to nepadarius visame rajone? - stebisi Ildefonsas.
 
Na, bet čia - Ildefonso bendrovės laukai, o svetimoj žemėj iškasto grunto nelyginsi!
 
- Galima susitarti, - įsitikinęs bendrovės vadovas. - Galima žemės savininkams sugalvoti kokią lengvatą... Juk interesas labai panašus - ūkininkai nori geresnių kelių, rajonas nori kuo pigiau juos sutvarkyti. Na, tai sėskit ir tarkitės!
 
Dalį kelių tokiu būdu bendrovė jau sutvarkė už savo pinigus, dalį dar sutvarkys. Savivaldybės keliai, bet jie reikalingi bendrovei.
 
Apie gyvenimo mokslus
Privažiuojam didžiulį grūdų elevatorių. Kur stovėjo melžiamos karvės - bendrovės malūnas. Melžiamų jie atsisakė, augina tik mėsinius galvijus. Kieme - į kalną supilta biokuro krūva. Pagaliau ima aiškėti Ildefonso sukurtas sėkmės mechanizmas. Vasarą jie dirba laukuose, augina grūdus. Ne bet kokius - sėklinius! Už juos moka geriau. Dalį grūdų augina maistui, bet parduoda ne grūdus - miltus. Miltai - jau kita kaina. Žiemą laukuose darbo nėra, o valgyti reikia visus metus. Vadinasi, laikas gaminti biokurą, teikti kitiems transporto paslaugas. Rudenį ir pavasarį, kai tušti laukai, bet neįšalusi žemė, pats laikas užsidirbti iš melioracijos. Ir taip kiaurą metą žmonės gyventi turi iš ko!
 
O kodėl kiti to nesugalvojo? Pritrūko drąsos, smegenų ar ko?..
 
- Ne viską reikia sugalvoti pačiam, - sako Ildefonsas. - Kiti irgi kuria, galvoja, daro kažką gudriau. Kai dirbau Smilgiuose, mes buvom sukūrę visoje respublikoje geriausią mechanizacijos kiemą, laimėjome tokią apžiūrą. Manot, patys viską tada sugalvojom? Važiavom per kitus ūkius, panašių apžiūrų nugalėtojus, žiūrėjom, ką jie padarė geriau, patogiau, kad dirbti žmonėms būtų lengviau ir saugiau... Kažką pridėjome savo - gavome rezultatą. Ir dabar šitaip darau. Žiūriu į kitas bendroves, lyginu, mokausi.
 
Gyvenimo mokslai - patikimiausias dalykas. Ildefonsas stebisi, kad ne visi linkę mokytis iš gudresnių:
 
- Dabar aš rajono tarybos narys, kartais matau keistų dalykų. Štai mums pateikia vertinti įmonės veiklą. Duoda ataskaitą, surašo skaičius. Pasiūlo balsuoti - balsuojam. O ką iš tiesų žinom? Ar ta įmonė kažkuo pasižymi, ar dirba prasčiau už kitas? Juk ir kaimyninės savivaldybės turi labai panašių savo įmonių! Kodėl mūsų vandentiekio nepalyginti su Šilalės, Raseinių vandentiekiu, kodėl nepažiūrėjus, kaip reikalai kitų rajonų šilumos tinkluose? Kodėl nepadarius tokios lyginamosios analizės? Verslas tai jau seniai daro!
 
Apie naudą be pinigų
Grįžtam atgal į kaimą. Bažnyčia iš lauko atrodo gal ir ne taip prastai, tik apkasinėta grioviais, o varpinė jau sukrypusi.
 
- Reikės ja užsiimti, - sako Ildefonsas. - Griūvanti varpinė - nei šis nei tas.
 
Netoli kitas senoviškas pastatas, Žalpiuose bene pats seniausias. Špitolė. Ildefonsui gaila ir jos.
 
- Nesugalvojam, ką iš jos padaryti. Bendruomenė patalpas turi, muziejus yra... Daryti kitą muziejų vienam Žalpių labai mylimam kunigui atminti? Šarvojimo patalpas? Niekaip nerandam sprendimo.
 
Daryti šiaip, be didesnės prasmės - tai jau ne Ildefonso būdui. Kada supuvo bažnyčios grindys, jisai iškart suprato, kad kvailiausias būdas būtų paprasčiausiai sudėti naujas. Bet kas iš to, jei po grindimis vanduo? Bendrovė užsiima melioracija, tai ko apie bažnyčią neįtaisius drenažo ir užpelkėjusio lauko nepavertus dailia veja? Pinigų daugiau, užtat rezultatas kitas!
 
Ne, ne pinigų - darbo daugiau!
 
- Nemėgstu remti ką nors pinigais, - prisipažįsta jis. - Kas mums iš to, jei pinigus kunigas praūš kur nors su panomis? Kunigai keičiasi, jų būna visokių, o bažnyčios, varpinės, špitolės niekur jie neišveš.
 
Atrodo, imu suprasti, ką sakė bendruomenės pirmininkė. Verslo žmogus, bet truputį kitoks. Kiti tavęs nerems, jei pinigai negrįš. Bet nauda gali būti kitokia, ne pinigais.
 
- Kad jau gyvename čia, tai norim turėti viską, - dėsto jis paprastai, ūkiškai. - Kas kiek galim, kas kiek prisidedam - mums patiems ir paliks!

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija

Tilto g. 35-6, 01101 Vilnius

Tel. +37052122248
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

A/S LT334010042400033443
Luminor bankas, Banko kodas 40100

Visos teisės saugomos LŽŪBA © 2020