Ar žaliasis kursas – sunki našta žemdirbiams? (straipsnis portale ukininkopatarejas.lt)

Daugeliui pasirodytų keista, ypač žemdirbiams, jeigu pasakyčiau „ne“. Sunki našta taps ir žemės ūkio produkcijos vartotojams, nes neabejotinai maistas brangs, nes dalis bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) lėšų bus skiriama ne prieinamoms maisto kainoms užtikrinti, o aplinkosaugos ir bioįvairovės problemoms, kurios yra aktualios likusiose Europos Sąjungos (ES) šalyse, bet ne Lietuvoje, spręsti. Ar proporcingai maisto brangimui kils atlyginimai ir pensijos, labai abejoju.

O viskas prasidėjo nuo vadinamojo Paryžiaus susitarimo – Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos, priimtos 1992 m. gegužės 9 d. Niujorke ir pasirašytos 2015 m. gruodžio 15 d. Paryžiuje, įsipareigojimo užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Ten taip pat įtvirtinta nuostata, kad prisitaikymas prie neigiamos klimato kaitos jokiu būdu nekeltų grėsmės maisto gamybai. Kitaip sakant, priemonėms, mažinančioms išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), įgyvendinti turi būti numatytas finansavimas. Šis Paryžiaus susitarimas apima 195 išsivysčiusias ir besivystančias šalis, siekiančias išvengti pavojingų klimato kaitos padarinių.

Lietuvos Respublikos ankstesnės kadencijos Seimas ką tik gautą susitarimą (net neišverstą į lietuvių kalbą) ratifikavo per kelias minutes, neišdiskutavęs, kokiais finansiniais ištekliais rems neišvengiamą maisto produktų kainų kilimą. Taip buvo nusižengta esminei žemės ūkio sektoriaus misijai, įtvirtintai Lisabonos sutartyje, – užtikrinti, kad vartotojams būtų teikiami aukščiausios kokybės maisto produktai už prieinamą kainą. Esminė problema yra finansinės paklodės tampymas Lietuvoje, ypač su žaliuoju kursu iškeltoms, labai ambicingoms ir brangiai kainuojančioms priemonėms bei iššūkiams įgyvendinti.

Europos Vadovų Taryba yra pripažinusi, kad Lietuvos žemės ūkis susiduria su ypatingais struktūriniais sunkumais ir jiems įveikti reikia lėšų. Tačiau šalyje veikiama kitaip. Tai, be jokios abejonės, ir Žemės ūkio ministerijos negebėjimas atstovauti šaliai kartu su visa žemės ūkio produktų perdirbimo pramone. Europos Komisija 2020 m. pristatė Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, vadinamąją RRF. Jos tikslas – ne tik sušvelninti ekonominį ir socialinį COVID-19 pandemijos poveikį, bet ir padaryti ekonomiką ir visuomenę tvaresnę, atsparesnę ir geriau pasirengusią žaliosios pertvarkos iššūkiams ir reikalavimams. Pagal šią Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę ES narėms išdalyta 672,2 mlrd. Eur, Lietuvai skirta 2,2 mlrd. Eur. Pagrindinė šių asignavimų paskirtis – prioritetinių priemonių – žaliosios pertvarkos finansavimas. Lietuva minėtus 2,2 mlrd. Eur panaudos 7 srityse.

  1. Grėsmėms ir pasirengti ateities iššūkiams sveikatos priežiūros reikmėms sistemoje (268 mln. Eur).
  2. Žalioji transformacija (823 mln. Eur):
  • šalyje pagaminti daugiau tvarios elektros energijos (242,4 mln. Eur);
  • judėjimui neteršiant aplinkos (transportui) (346,9 mln. Eur);
  • pastatų renovacijai ir urbanistinei aplinkai (217,8 mln. Eur);
  • ŠESD absorbciniams pajėgumams didinti (pelkių plėtrai!) (16 mln. Eur).
  1. Skaitmeninei transformacijai ekonomikai augti (445 mln. Eur).
  2. Švietimui visą gyvenimą (311,5 mln. Eur).
  3. Aukštajam mokslui ir aukštos pridėtinės vertės verslui (200,2 mln. Eur).
  4. Viešajam sektoriui ir prielaidoms atsitiesti po pandemijos (66,7 mln. Eur).
  5. Galimybėms kiekvienam kurti šalies gerovę (111,2 mln. Eur).

Lėšas pasidalijo 4 ministerijos. Žemės ūkio ministerijai neteko absoliučiai nieko. Ministras, šį klausimą svarstant Seime, pasakė: „Nebeliko.“ Tai tampa bloga tradicija – nuolat žemdirbiams „pakišti kiaulę“. Ankstesnės kadencijos Vyriausybė, žemdirbiams nežinant, paskutinę 2019 m. dieną patvirtino Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą, nors Nacionalinė klimato kaitos strategija, tik kitu pavadinimu – darbotvarkė, priimta tik šio Seimo priešpaskutinę pavasario sesijos dieną. Nė vienai šalies valdžios institucijai neužkliuvo atvirkštinė strategavimo praktika, tolygi namo statybai, pradedant nuo stogo, o baigiant pamatų liejimu.

Neturint iš anksto apgalvotos ir suderintos, nuoseklios strategijos, šiame plane žemės ūkiui sukurtas įvairiapusių priemonių rinkinys – kratinys: nuo numatyto akcizo lengvatų dyzelinui ir krosniniam kurui panaikinimo iki mineralinių trąšų sumažinimo 15 proc., augalų apsaugos priemonių sumažinimo perpus, numatyta 80 proc. galvijų mėšlo ir srutų panaudoti biodujų gamybai, padvigubinti ekologinio ūkininkavimo plotus ir t. t.

Planai gražūs, tačiau parengti be jokios analizės, kaip tai paveiks sektorių ir maisto kainas, dirbančiųjų kaime pajamas ir jų gyvenimo gerovę, nenumatyti priemonių finansavimo šaltiniai. Užmerktos akys prieš faktą, jog Lietuvos žemės ūkio našumo atsilikimas nuo ES vidurkio siekia 300 proc. Ministrai keičiasi, už tai atsakingi ministerijos specialistai tyli it vandens prisisiurbę į burnas ir nieko nedaro. Arba neišmano. Bet tikriausiai jiems neleidžiama…

Keista girdėti, kai sakoma, kad intensyvėjanti žemės ūkio gamyba daro neigiamą įtaką klimatui, vandenų ir oro taršai, dirvožemio kokybei, jog tai socialiai nesubalansuotas ūkininkavimas. Taigi, ar viena melžiama piendavė, iš kurios primelžiama 10–12 tonų pieno per metus, daugiau teršia aplinką nei trys ar keturios duodančios po 3–4 tonas? Ar precizinis augalų apsaugos priemonių naudojimas, tręšimas, vadovaujantis tręšimo planais ir skaitmeniniais žemėlapiais, yra blogiau nei tręšimas iš akies? Kam tada tokia pažangi technika, skaitmenizavimas ir pan.? Juk tai – tvaraus ūkininkavimo pagrindas. Beje, ir kitose šalyse tvarus, subalansuotas ūkininkavimas pristatomas kaip didelis laimėjimas ir reikšmingas pokytis stabdant klimato kaitą. Lietuvos institucijoms atrodo, kad pelkininkystės vystymas ir plėtra ženkliai efektyviau nei žemdirbių ir mokslo siūlomos kitos ekoschemos.

Taip pat gaji nuomonė, kad žemdirbiai klimato kaitai švelninti turi ieškoti finansavimo Kaimo plėtros 2021–2027 metų programos biudžete. Tai visuomenės klaidinimas, priešinimas su žemdirbiais. Būsimuoju laikotarpiu jos finansavimas 15 proc. sumažintas, palyginti su 2014–2020 metų biudžetu, o tiesioginės išmokos Lietuvoje ir toliau lieka mažiausios ES. Visiškai neaišku, kada jos pasieks ES šalių vidurkį. Beje, šie abu „ramsčiai“ turi padėti spręsti daugybę su konkurencingumu susijusių iššūkių. Reikia pripažinti – mes jau nebekonkurencingi. Tai rodo, priešingai nei kitų šalių, gamybos sumažėjimas. Išskyrus grūdų gamybą. Bet ir čia reikia kito požiūrio – juos ne išvežti kaip žaliavą, o perdirbti Lietuvoje.

Mes nuolat keliame klausimą, ar Lietuvos valdžioms reikalingas žemės ūkis ir ar jos suvokia jo svarbą šaliai plačiai, visomis prasmėmis. Priimant įvairaus pobūdžio ribojamąsias priemones ir jas įtvirtinant įstatymais, nutarimais ar įsakymais, jų rengėjai, kada patys to negeba, turi kviesti nešališkus ekspertus pasekmėms įvertinti. Be abejo, mokslo žmonių su patirtimi mes jau turime. Tai Žemės ūkio akademija, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras, Veterinarijos akademija. Be abejonės, ne taip, kaip dabar pradėta praktika – Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų strateginio plano ex ante vertinimą ir finansinių priemonių išankstinį vertinimą pakviesti atlikti UAB Aplinkos apsaugos politikos centras, VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“, o žemės ir maisto ūkio sektoriaus atsparumą ekstremalių situacijų ir krizių sąlygomis, kurios apima ir pajamų palaikymo ūkio subjektams sąlygas, veiklos diversifikavimą, rezervų sudarymą ir kt., atlieka UAB Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas…

Labai svarbus dalykas, kad žemės ūkio politiką formuojančios valdžios institucijų žmonės turėtų žemės ūkio išsilavinimą, būtų matę ir jutę žemės ūkį „iš vidaus“, dirbę gamyboje. Dabar žemdirbiai jau atvirai sako, kad tokių nurodymų nevykdys. Ateinančios strategijos, deklaracijos iš Europos Komisijos yra tik rekomendacinio pobūdžio ir jas šalyje įdiegiantys tarnautojai turi išmanyti specifikas, šalies sąlygas ir sugebėti apginti, o ne vien aklai perrašinėti rekomendacijas.

Tai mums patvirtina ir pati Europos Komisija. Negalima daryti pertvarkos taip, kaip kažkam pasirodė, būtina gili, objektyvi ir nešališka analizė ir atsakomybė. Tai gali ir turi padaryti žemės ūkio mokslo žmonės. Kitaip žemės ūkio, ypač gyvulininkystės, iš dalies daržininkystės ir sodininkystės šakų laukia labai sunki ateitis. Atvežtinis maistas niekada nebus kokybiškesnis, skanesnis ir be konservantų. Visuomenė, ypač jaunimas, lengvai leidžiasi „suvedžiojamas“ pigios reklamos ir galvoja, tiki, kad galima viską ir pigiai atsivežti. Gaila. O valdininkų rūpestis turi būti, kaip padėti žemdirbiui, o ne siūti apynasrius. Vienam hektarui beturime tik 0,19 sąlyginio galvijo. Tai 9 kartus mažiau, nei galima laikyti neteršiant gamtos. Štai keli statistikos skaičiai: 2000 m. sausio 1 d. melžiamų karvių turėjome 494 tūkst., kiaulių – 936 tūkst., bulvių prikasėme 1,8 mln. tonų, o 2020 m. sausio 1 d. karvių liko 241 tūkst., kiaulių – 551 tūkst., o bulvių teprikasėme tik 332 tūkst. tonų.

Reikia dirbti ir uždirbti pinigus, o per mokesčius užtikrinti padorų viešojo sektoriaus – mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų, policijos – aprūpinimą atlyginimais už jų darbą ir darbo priemonėmis. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje labai daug kas mano, kad apie žemės ūkį žino viską. Bet ar žino tiesą? O mums trūksta objektyvių skaičiavimų apie žemės ūkio įtaką ne tik aplinkai, bet ir visam šalies ekonominiam ir savarankiškam gyvenimui.

Jonas SVIDERSKIS

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius


Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija

Tilto g. 35-6, 01101 Vilnius

Tel. +37052122248
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

A/S LT334010042400033443
Luminor bankas, Banko kodas 40100

Visos teisės saugomos LŽŪBA © 2020