Pasodinsime bulves, o po to vešime ant jų mėšlą?
Kariaujantys Ukrainos žemdirbiai negali sėti, nes jų laukus, techniką ir žemės dirbimo padargus bombarduoja Rusijos kariuomenė.
Tai tęsiasi nuo 2005 m. liepos 30 d., kai dviejų ministrų (aplinkos ir žemės ūkio) įsakymu buvo patvirtintas „Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkos reikalavimų aprašas“. Tiesa, iki šiol per ilgus ginčus ir kančias pavykdavo tręšimo terminus rudenį pratęsti, o pavasarį – paankstinti, jei palankūs orai: neprilyta, neužšąlo, neužsnigo. Tačiau šiemet – tabu. Viskam akli. Taria: „Neleisime, mes valdžia ir mes geriau viską išmanome!“ Nesvarbu, kad taip įsirašysime į istoriją, nors ir gėdingą – su ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamentu priešakyje. Gaila, bet tvarumo pėdsakų čia nė su žiburiu nerasi. Priešingai – rezgami neįveikiamų kliūčių bei pinklių žemdirbiams tinklai.
Dabar, kai šalia vyksta karas, kai šalies, kaip ir viso pasaulio, gyventojai niekaip neatsitiesia paveikti pandemijos, kai energetikos ir kitų resursų kainos išaugo ne procentais, o kartais, kai iš užsienio plūsta nedraugiški migrantai, kai aukščiausių vadovų lygmenyje vis garsiau ir aiškiau šnekama apie maisto krizę, kai trąšų kainos ne tik tapo kosminėmis, bet jų tiesiog nėra, kai būtinas susitelkimas ir susiklausymas, kai reikia nedvejojant į šalį atidėti antraeilius dalykus, iš abiejų ministerijų sklinda aiškiai juntamas abejingumas ir arogancija.
Gal kas nors, gal gamybos direktorius atsakys, kada reikia išvežti ir patręšti lauką – prieš bulvių sodinimą, ar tiks ir po…
LŽŪBA generalinis direktorius – Jonas SVIDERSKIS