Skip to main content

Pranešimas spaudai (atviras laiškas)

Interpeliacija – tai politinis procesas. Žemdirbiai, kaip ir likusi visuomenė, stebėjo ją iš šalies ir tikėjosi objektyvaus, racionalaus sprendimo vardan Lietuvos žemės ūkio. Prieš interpeliaciją ir interpeliacijos metu žemės ūkio ministras paskleidė tikrovės neatitinkančių ir melagingų faktų apie procesus žemės ūkyje ir žemdirbių bendruomenėje. Todėl mes, atstovaujantys apie 80 % prekinės žemės ūkio produkcijos gaminančių Lietuvos ūkių, jaučiame pareigą ir norime visuomenei pristatyti savo pranešimą, reaguojant ir paneigiant įvairias melagienas, paskleistas viešoje erdvėje apie situaciją žemės ūkyje, interpeliacijos proceso eigoje.

2018 m. birželio 19 d. tuomečiam aplinkos ministrui K. Navickui interpeliacijos metu Seimo narys J. Razma pareiškė: „Neužtenka, kad būtum ministras. Jam tekusios pareigos yra per sunkios. Tikrai nematyti ministro politinės lyderystės“. Tam pritarė 22 konservatoriai, 3 liberalai ir siekė ministro atstatydinimo. Dabar gi tie patys jau antrą kartą kartu kaip siena stoja jo ginti. Koks čia fenomenas? Kodėl apsisuko 180 laipsnių kampu?

Besiklausant žemės ūkio ministro K. Navicko pasiaiškinimų dėl žemdirbių nepasitenkinimo jo vadovavimu, reikėtų priminti, kad K. Navicką iš pareigų atleido tuometis premjeras S. Skvernelis. Taigi, gavome „antrų rankų produktą“, kuriam nepatinka žemės ūkio verslas, o jis yra labai svarbus užtikrinant darnią kaimo plėtrą, kaimo gyventojų užimtumo didinimą. Bet štai Užimtumo tarnyba skelbia, kad žemės ūkyje užregistruota 1,7 karto mažiau darbo vietų nei pernai, o sezoninių darbuotojų ieškoma daug mažiau nei pernai ir užpernai.

Premjerė savo pasisakymu teigia, jog žemdirbiai pyksta dėl „žaliojo“ kurso, kad ES ir Vyriausybės programose patvirtintas „žaliasis“ kursas ir kad K. Navickas yra nieko dėtas. Tai yra netiesa. Premjerė pademonstravo akivaizdų faktą, kad transliuojama ir ją pasiekianti informacija gerokai skiriasi nuo realybės. Norime pabrėžti, kad Lietuvos žemdirbiai niekuomet nebuvo prieš „žaliąjį“ kursą, nekvestionavo jo tikslų. Priešingai, žemdirbiai ragino greičiau rengti strateginį planą, siūlė įvairias priemones. Tačiau Premjerė atrodo iki šiol bandžiusi girdėti žemdirbius ir suprasti žemės ūkio problemas, neberasdama argumentų ir apeliuodama į „žaliąjį“ kursą, kaip priedangą, dengia žemės ūkio ministrą.

Ne žemės ūkį valdantys politikai ir valdininkai, o žemdirbiai gyvena kaimiškoje aplinkoje, todėl geriausiai žino ir savo veiksmais nuosekliai siekia, kad ji būtų tvaresnė. Nenuostabu, kad jų požiūris į žalumą ir tvarumą gerokai skiriasi nuo K. Navicko matymo, nuo jo šlapynių, pievų be gyvulių, ekstensyvaus gamybos būdo propagavimo ir priemonių, kurias apėmė 2021 m. balandžio 8 d. memorandumas, Aplinkos ministerijai perdavęs Strateginio plano ekosistemų ir kitų aplinkosaugos intervencijų į žemės ūkį rengimo iniciatyvas.

Tokiu būdu K. Navicko vadovaujama ministerija savanoriškai nusikratė pareigos 2023-2027 m. Strateginiame plane užtikrinti subalansuotą ekonominių, socialinių, o ne vien tik aplinkosauginių aspektų derinį.

Apie tai, jog Lietuvos ambicijos yra per menkos, užtikrinant tvarų produktyvumo augimą ir ilgalaikėje perspektyvoje didinant žemdirbių pajamas, savo pastabose nurodė Europos Komisija. Į tai buvo arogantiškai atsakyta, kad „Atliekant Strateginio plano tobulinimus, atsižvelgiant į kitas EK pastabas, TIKĖTINA bus didinama ir ambicija dėl tvaraus produktyvumo augimo bei ūkių pajamų užtikrinimo ilguoju laikotarpiu.” Tačiau iki šiol niekas nepadaryta ir planų tai daryti nėra.

Taip pat norime paneigti Ministrės Pirmininkės teiginį, kad žemdirbiai žemės ūkio ministrą kritikuoja tik dėl ES įvesto „žaliojo“ kurso. Norime pastebėti, kad įvairiomis rezoliucijomis, raštais susitikimų metu buvo prašoma, raginama spręsti melioracijos, žemės valdymo, pasėlių draudimo, tiksliojo ūkininkavimo ir kitus aktualius klausimus. Tačiau į daugelį iš jų nesulaukta jokos reakcijos, į pateiktus siūlymus neatsižvelgiama.

Apie kokį tvarų balansą galima kalbėti, susiduriant su K. Navicko požiūrio į žemės ūkį rezultatais - mažėjančia gamyba. Štai Valstybės duomenų agentūros duomenys: 2020 metais vienam šalies gyventojui pagaminome 2481 kg grūdų, 534 kg pieno, 28 kg vaisių ir uogų, 99 kg mėsos, o 2021 metais atitinkamai 2002 kg grūdų, 526 kg pieno, 22 kg vaisių ir uogų, 92 kg mėsos. Sužlugdžius veislininkystę, veislinių telyčių 2021 metais pardavėme 2401, o 2022 metais  - 687 vnt. Ministro pateikiami duomenys, kad per pastaruosius metus bendra žemės ūkio sukurta pridėtinė vertė išaugo, yra manipuliacija – taip yra, nes išaugo pardavimo kainos. Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) sukurtos investicinės priemones, kaip niekada nepopuliarios, kai kurios ūkio šakos panaudoja tik apie 50 % skirtos paramos, taip mūsų šalis praranda konkurencingumą. Tai rodo, kad ŽŪM sukurtos finansinės priemonės yra netinkamai parengtos, neįgyvendinamos.

Netiesa pasigirdo ir kituose Premjerės žodžiuose, kad „jis negali išsimušinėti pinigų, kurių nėra. Nes jeigu pinigų nėra, gali mosikuoti beisbolo lazda ir vis tiek dėl to pinigų neatsiras." Bet iš tikro, sektoriams papuolus į krizines situacijas yra nacionaliniai ir ES krizių valdymo ir kiti fondai. Ir nieko išmušinėti nereikia. Krizėje atsidūrusiam pieno sektoriui paremti dar vasario mėn. galėjo būti skirtos nepanaudotos Kaimo plėtros lėšos, ką leido daryti ES Reglamentas. Tačiau K. Navicko sprendimu šios lėšos, užuot nukreiptos pieno gamintojams, atiduotos biurokratinėms institucijoms - taip vadinamai Techninei pagalbai. Panaši situacija yra su Pereinamojo laikotarpio pagalba už pieną, kurios taip pat buvo atsisakyta nuo 2023 m. Vietoje to parengta ir patvirtinta žemdirbius kiršinanti 8 mln. eurų paramos schema  kritikos neatlaikančios „de minimis“ pagalbos sąlygomis. Dėl prastų derybų, priešingai nei kitos šalys, Lietuva negavo nė cento iš ES žemės ūkio rezervo.

Žemdirbiai ne tik nori eiti, ne tik žino, kaip eiti, bet ir daugelį metų nuosekliai, nelaukdami politikų raginimų juda „Žaliuoju“ kursu: modernizuodami gamybą, taikydami skaitmenines technologijas, tobulindami valdymo procesus, kurdami patogesnes darbo vietas ir t.t. Tik reikia juos išgirsti, suprasti, įvertinti ir, esant reikalui, prisidėti būtina parama. Štai iš RRF fondo skirta 16 mln. Eur plius iš nacionalinio biudžeto 3,5 mln. Eur, iš viso beveik 20 mln. Eur lėšų skirta pelkių įveisimui. Už šiuos pinigus numatoma 8000 ha pelkių plėtra, kai tuo tarpu bebrai per pastaruosius kelerius metus užpelkino 32000 ha žemės veltui. Matydami šį absurdą, žemdirbiai prašė lėšas skirti sektoriaus skaitmeninimui, preciziniam ūkininkavimui, tvarumui, naujų technologijų diegimui ir pan. Tą padarė kitos šalys mūsų konkurentės: Vokietija, Latvija, Lenkija, Airija ir kt.

Ar, pradėjus veikti naujai strategijai, maisto kainos bus prieinamesnės, ar sumažės importas ypatingai iš trečiųjų šalių, kur neaišku, kaip pagaminta? Ar žemės ūkis sukurs daugiau pridėtinės vertės ir kaimas bus gyvybingesnis? Ne. Be gamybos kaimo ir miestelių gyvybingumo nebus. Kas tokią politiką užsakė - neviešinama, bet žemės ūkio ministro pasamdytiems specialistams buvo užduotas uždavinys – pagrindinį dėmesį skirti faunos ir floros buveinių plėtrai, natūralioms pievoms, gamybos ekstensyvinimui, šlapynėms, durpynams ir pan. Iš to nieko gero tikėtis nereikia.

Žinant, kad Lietuvai skiriama parama tebėra mažiausia ES, pirmaeilis uždavinys turi būti balansas tarp BŽŪP reikalavimų ir paramos paskirstymo. Nėra strategijos poveikio vertinimo, modeliavimo ir prognozuojamų rezultatų, kaip gi atrodys žemės ūkis ir kaip apsirūpinsime savo vietiniu maistu, be importo, kuris gali būti vartotojui sunkiau prieinamas ir mažiau tvarus, nei vietoj pagamintas. Analogija su elektra: nepasigaminame patys, importuoti galime, tik klausimas, už kokią kainą. Nėra objektyvaus vertinimo pagal žemės ūkio sukuriamą naudą visuomenei, sukuriamas darbo vietas ir sumokamus mokesčius su visomis socialinėmis garantijomis, sukuriamą bendrąją žemės ūkio produkciją, tenkančią 1 ha žemės ūkio naudmenų ir kt.

Koks bus poveikis kaimo ateičiai ir jo gyvybingumui, kai nebeliko finansavimo kitiems verslams, kuriantiems darbo vietas kaime? Taigi, ministro teiginys – „Padėti labai geri pamatai žemės ūkio klestėjimui“ yra, švelniai tariant, netiesa, absurdiška. Sugriauti iki tol pakloti žemės ūkio pamatai.

K. Navicko vertinimas pagal pasėlių deklaravimo rezultatus nublanksta prieš iki tol jo veikimą šalies žemės ūkio nenaudai, žlugdant jį. Galutiniai pasėlių deklaravimo rezultatai paaiškės apie Naujuosius metus. Tiek laukti per ilgai. Ministras jau nuo pat savo darbo pradžios buvo kritikuojamas dėl nesugebėjimo rasti bendrą kalbą su žemdirbių bendruomene. Nevykusi komunikacija nulėmė, kad ūkininkai buvo priversti ieškoti kitų kelių ir būdų susikalbėti. Deja, vis dažniau tenka griebtis ir protesto akcijų. Ministras nesusikalba net ir su ŽŪM pavaldžiomis įstaigomis. Prasidėjus deklaravimui, vis dar gausu neatsakytų klausimų. Mūsų žiniomis, paskutiniai atlikti pakeitimai niekaip nebuvo derinti su Nacionaline mokėjimo agentūra. O tai kelia riziką, kad atsiras eilė interpretacijų, dėl kurių eilinį kartą ūkininkams teks lankytis teismų salėse. Jau dabar reikia vykti į Briuselį ir taisyti padarytas esmines klaidas. Reikia išgirsti, suprasti, įvertinti ir priimti šaliai naudingą sprendimą. Susirūpinimas dėl ateities yra visuose ūkiuose: gyvulininkystės, augalininkystės, sodininkystės, daržininkystės ir kt., nes iš viršaus kaip niekada aktyviai kraunami ant žemdirbių pečių vis nauji, nepamatuoti apribojimai, biurokratinė našta.

Svarbu surasti bendrą kalbą tarp žemdirbių ir centrinės valdžios. Tačiau matant, kad ministras niekaip neatras kelio į vieningą darbą, reikalingas Premjerės sprendimas.

 

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas                                                Ignas Hofmanas

 

2023 m. balandžio 25 d., Vilnius