Kaip gyvulininkystė tapo našta: kodėl užsidaro ūkiai? (straipsnis ukininkopatarejas.lt)

Nors nueinanti valdžia mėgsta pasigirti puikiais šalies įmonių finansiniais rodikliais bei stabiliai augančia ekonomika, padėtis žemės ūkyje nėra tokia džiuginanti ir ne viena bendrovė susiduria su problemomis, o kai kurios bendrovės ir bankrutuoja. Kodėl tokių atvejų pastebimai daugėja, klausėme Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinio direktoriaus Jono Sviderskio.

Bankrotų virtinė

Mūsų portale neseniai skelbėme apie įmonės „Auga Group“ patiriamas problemas beirestruktūūrizaciją, o tai buvo itin veržliai auganti bei didelių lūkesčių teikianti bendrovė.

Kita šios savaitės žinia: kaimynai lenkai ruošiasi pirkti Jagminų šeimos valdomas paukštynų įmones „Agvika“, „Jondara“, Krikštonių paukštyną ir jų nekilnojamąjį turtą – šiuo metu Lenkijos žemės ūkio grupės „Grupa Agrocentrum“ šią vasarą Vilniuje įsteigtos paukštininkystės bendrovės „AGC Farm“ ketinimus vertina Konkurencijos tarnyba.

Vasarą Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą Marijampolės rajono Užgirių žemės ūkio bendrovei, o kiek anksčiau užsidarė Raseinių rajono Skudžiūnų žemės ūkio bendrovė.

Šį mėnesį bankrutavo ir Kėdainių rajone registruotas žemės ūkio kooperatyvas „LIT-KOOP", o spalio pabaigoje – Molėtų r. Suginčių seniūnijoje registruota žemės ūkio bendrovė „Žemelė".

Atleidžia darbuotojus

Neseniai paaiškėjo, jog Joniškio rajone veikianti Darginių žemės ūkio bendrovė atleidžia 17darbuotojų – esą darbuotojai atleisti bendru akcininkų sprendimu, nutarus naikinti Darginių ŽŪŪB gyvulininkystės veiklą. Darbo neteks 6 fermos operatoriai, 4 budėtojai ir kiti darbuotojai.

Pagrindinė bendrovės veikla – augalininkystė ir gyvulininkystė. Bendrovė dirba 1795 ha žemės, kuri išsidėsčiusi Joniškio ir Pakruojo rajonuose. Vadovaujant Juozui Dūdai, nuosavos žemės dalis išplėsta nuo buvusių 128 ha iki 559 ha. Likusi žemė nuomojama iš fizinių asmenų.

Šiuo metu įmonėje dirba 40 darbuotojų, vidutinis darbo užmokestis siekia 1732 eurus, o jokių įsiskolinimų VMI įmonė neturi.

Štai jums ir prioritetai...

Apie liūdną situaciją pakalbinome LŽŪBA vadovą Joną SVIDERSKĮ:

– Kokios dažniausios žemės ūkio bendrovių bankrotų arba žemės ūkio verslų pardavimo priežastys?

– Susiduriame ne vien su bendrovių bankrotais ar likvidavimu, bet ir atvejais, kai verslus parduoda ar jų atsisako pavieniai ūkininkai. Šiuo metu šie negatyvūs procesai tikrai suintensyvėjo. Priežastys niekam nėra paslaptis – perdėta žemės ūkio kontrolė, patiriamas spaudimas iš valdiškų institucijų ir biurokratinė-administracinė našta, nors kai tikrai reikia valdžios dėmesio, jos nesulauksi... Biurokratinę ir administracinę naštą paprastai skirstau į dvi dalis. Biurokratinė – tai visokiausių blankų, žurnalų ar ataskaitų rašymas ir pildymas, o dabar dar atsiras ir emisijų skaičiavimas bei nesuprantami jų pirkimai-pardavimai. Administracinė – tai visos nesibaigiančios patikros ir baudos. Dabar „šniūrais“ eina įvairūs tikrintojai, kurie menkai „nuraukia“ žemės ūkyje, neturėdami šioje srityje jokios praktikos, tačiau dosniai dėlioja baudas bei atiminėja tiesiogines išmokas per Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Per pastaruosius keturis metus taip sustiprėjo tas biurokratinis aparatas, kad tiesiog baisu – iš valdžios institucijų mes jokios paramos nesusilaukiame, vien tik bausmių bei baudų. Tiesa, reikia pripažinti, jog naujai atėjęs ministras Kazys Starkevičius bandė šį reikalą pajudinti, jam šiek tiek pavyko, tačiau per tokį trumpą laiką tiesiog neįmanoma sutvarkyti tą giliai įsišaknijusią biurokratiją...

– Bet juk valdžia kaip tik giriasi vis neva gerėjančiai ekonominiais rodikliais, pasakoja, kad ir ūkių finansiniai rodikliai stabilūs arba net gerėja. O štai, kaip ir pats pripažįstate, verslo pardavimo atvejų bei bankrotų vis daugėja. Kaip tai suderinti?

– Kaip valdžia nori matyti, taip ir sako: va, ūkininkai pinigų turi, viskas gerai... Tačiau tai yra labai banguojantis dalykas. Antai 2022-2023 metais žemės ūkio produkcijos kainos buvo sukilusios, o energetiniai ištekliai buvo dar nespėję pabrangti – tuomet, galima sakyti, ir ūkininkų finansinė padėtis pagerėjo. O dabar gi to nėra. Ir kaip bus toliau, niekas nežino. Žemės ūkis visada privalo būti atsidėjęs juodai dienai bei investicijoms, nes viskas banguoja. Valdžiai taip patogu kalbėti, todėl taip ir vertina. Tačiau tegul ta valdžia pasako, kodėl nesugeba 20 metų sutvarkyti elementaraus dalyko – tręšimo mėšlu. Yra reikalavimas netręšti ant įšalusios žemės, bet kas yra ta „įšalusi žemė“ – apibrėžimo nėra, dabar aukšti ponai suka galvas ir neranda atsakymo, nors arkliui aišku. Mes sakome, jeigu 10 cm gylyje laikosi minusinė temperatūra, tai ir yra įšalas. Kodėl 10 cm? Todėl, kad 20 cm gylyje mes apariame, aparti reikia per 24 valandas po tręšimo, o taip darydami mes nedrabstome purvais kelių, neminame dirvos. Be to, kai yra minusinė temperatūra – emisijos, garavimai yra mažesni, vadinasi, ir nepageidaujamų kvapų mažiau, juk tą garuojantį amoniaką mes užariame. Bet jie rėkia – „ne“ ir viskas, tai dabar turime milimetro tikslumu skaičiuoti tą žemės įšalą? Todėl daugelis ūkininkų ir galvoja: velniam man čia reikia draskytis su tais biurokratais...

– Kitaip sakant, susiduriate su valdininkų nekompetencija?

– Be abejo, tai nekompetencija. Kita vertus, jie dabar iškelia neapgalvotus aplinkosauginius prioritetus – pirmame plane pelkės ir visokios šlapynės, pievos... Kodėl kilo skandalas, kad pievos yra išartos? Mes sakėme: duokime šiokią tokią paramą lietuviškam pieniniam buliui, kad jis augtų, nes jam reikia pievų ir ganyklų. Paramos nedavė, nes esą mėsa yra negera, neskani – davė tik mėsiniams buliams. Didelė dalis ūkių nenaudoja tikslinio apsėklinimo arba tos vadinamosios testuotos sėklos (kai kergiant 90 proc. tikimybė gauti telyčaitę, o ne buliuką), todėl atsirado nemažai veršiukų, ūkininkai juos nupenėdavo ir parduodavo. O dabar, kai nėra paramos, vietoje jų nesupirkinėja – parduoda į Izraelį, Lenkiją ar Turkiją(jiems visiems tinka, tik mums netinka), tačiau liko tuščios pievos. O ką su tomis pievomis daryti? Juk barščių iš pievos neišvirsi, o gyventi tai reikia, todėl ūkininkai pradėjo jas arti ir javus sėti... Štai jums ir prioritetai.

– Konkretus pavyzdys: Darginių ŽŪB kasmet pardavimai didėjo, tarsi ekonominė padėtis turėjo būti nebloga, bet žmones atleidinėja. Kaip tai galima paaiškinti?

– Aš šiuo konkrečiu atveju nesidomėjau, bet manau, kad jie tiesiog atsisako gyvulininkystės ir pereina prie augalininkystės, o ten tiek darbuotojų nereikia. Visiems sakau: kaime didžiausias darbdavys yra ne UAB, o karvė. Nes karvei aptarnauti reikia daug žmonių: pašarų gamintojų, šėrikų, veterinarų, tiekėjų, pieno įrangos ir t.t. Tačiau kai pieno supirkimo kainos juokingos, o aplink zuja tuntai visokių tikrintojų, kurie itin mėgsta važinėti į gyvulininkystės ūkius, o ypač – į juridinių asmenų ūkius, nes ten visada rasi buhalterę, vadovą, kitaip sakant, rasi ką nubausti ir nebūsi užpjudytas šunimis, tai ir nesinori dirbti gyvulininkystės srityje. O tikrintojai dabar dedasi dideliais viršininkais ir net nesiteikia pranešti apie savo vizitą – atvažiavo ir klaupkis ant kelių, nešk dokumentus ir aptarnauk. Tai žmonės ir galvoja: eina jie visi..., geriau aš ramiai gyvensiu, auginsiu javus, vargo nematysiu ir nuo spalio iki pavasario gulėsiu pliaže išvertęs bambą. Maždaug 2000 ha ploto gyvulininkystės ūkyje dirba maždaug 60-90 darbuotojų, priklausomai nuo ūkio modernizacijos lygio, o tokiam augalininkystės ūkiui pakanka 5-7 žmonių ir inspektorių šerti nereikia...

– Ar teko susidurti su fiktyviomis ŽŪB arba tyčiniais bankrotais, nesusijusiais su objektyviomis priežastimis?

– Ne, neteko. Manau, kad tokių tyčinių bankrotų net ir nėra. Tas žodis „ūkis bankrutuoja“ gal nelabai tinka – dažniausiai tuos ūkius parduoda, tiesiog likviduojasi arba restruktūrizuojasi, atmesdami gyvulininkystę. Ne vieną ūkininką žinau, kuris, atsisakęs gyvulininkystės, man skambina ir sako: „Tu, Jonai, nežinai, koks aš dabar laimingas – nėra tų tikrintojų, žurnalų, vežimo ataskaitų, todėl žiemą einu šakų iš griovių valyti, kad kuo nors užsiimti“...

Parengė Ričardas Čekutis