Asociacijos raštas LR Seimo Kaimo reikalų komitetui dėl Specialiosios Europos audito ataskaitos „NVO skiriamo ES finansavimo skaidrumas“ ir veiksmų pripažinus žemės ūkį strateginės svarbos šaka
Specialiojoje Europos audito ataskaitoje „NVO skiriamo ES finansavimo skaidrumas“ rašoma, kad po 2022 m. „Katergeito“ skandalo padidėjo viešasis interesas gerinti skaidrumo reikalavimus finansuojamoms NVO, tačiau ir toliau netikrinama, ar laikomąsi ES vertybių. Manome, tai aktualu ir skiriant nacionalines lėšas.
Europos audito rūmai pažymi, kad NVO finansavimas grindžiamas jų savideklaracija. Valstybių narių valdžios institucijos nestebi NVO skiriamo finansavimo ir neteikia ataskaitų. Nėra patikimos informacijos apie NVO skiriamą finansavimą, dėl kurio mažėja skaidrumas ir supratimas apie NVO vaidmenį formuojant ir įgyvendinant ES politiką. Nebuvo tikrinami svarbūs NVO statuso aspektai, pavyzdžiui, Vyriausybės įtaka per jos atstovus valdymo organuose ir tai, ar savideklaruojančios NVO tiesiogiai ar netiesiogiai nesiekia savo narių komercinių interesų.
Kaip atskleidė Europos audito rūmų auditorė L. Andrikienė, NVO finansavimui 2021-2023 m. iš biudžeto skirta 7,4 milijardo eurų. Lietuva – 6-oje vietoje. Jei palygintume su šioje srityje pirmaujančia Ispanija ir antroje vietoje esančia Vokietija pagal mūsų plotą ir gyventojų skaičių, tai neabejotinai būtume pirmi.
Politiniam ciklui keičiantis kas ketverius metus, keičiasi Vyriausybės sudėtis ir programa. Tačiau pokyčiams nelinkusiems valdininkams galimybės paveikti naujai dirbti atėjusius vadovus - palankios. Ypač ginant istoriškai susiformavusį nepalankų požiūrį į žemės ūkio gamybos plėtrą dėl tariamo jos prieštaravimo visuomenės interesams. Tam, galimai, pasitelkiami ne tik painūs ES reglamentai, bet ir tam tikros suaktyvėjančios NVO. Pavyzdžiui, žemės ūkio iki šiol praktiškai nepasiekė XX Vyriausybės programoje numatyti ekonomikos auginimo tikslai, o pasiūlymai dėl tikslingesnio ir efektyvesnio ES lėšų panaudojimo susiklosčiusioje krizinėje situacijoje dedami į stalčių. Susidaro įspūdis, kad niekam nė motais, kiek veikimas prieš gamybą atneša nuostolių, kiek biudžetas negauna pajamų, kaip skurdinamos kaimo vietovės, kiek ten atsiranda socialinių įtampų ir kt. Tai sudaro prielaidas per visuomenines informavimo priemones kurti įvaizdį, kad žemės ūkis – nuolatinis teršėjas, išteklių švaistytojas, ekosistemų naikintojas, ūkinių gyvūnų kankintojas ir pan. Tai daroma be jokios atsakomybės.
Žinant, kad Lietuvos žemės ūkiui skiriama parama tebėra mažiausia, o kuriant strategijas, rengiant teisės aktus nėra pirmaeilio uždavinio kurti balansą tarp BŽŪP reikalavimų ir gamybos, nebuvo strateginio poveikio vertinimo, modeliavimo ir prognozuojamų rezultatų, kaip atrodys žemės ūkis ateityje, kaip apsirūpinsime maistu, kaip kursime pridėtinę vertę ir socialiai atsakingą ūkį, tapo žemės ūkiui nepakeliama našta ir tiesus kelias į jo žlugdymą.
LR Seime Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu žemės ir maisto ūkio pripažinimas strategiškai svarbia Lietuvos politikos dalimi – kol kas tik popieriuje. Apie šioje ūkio šakoje tvyrančias problemas Jums žinoma.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija prašo įvertinti situaciją ir atitinkamai reaguoti ne tik Komitete, bet ir laikinoje agrogrupėje, įtraukiant į jos sudėtį kaimiškose apygardose išrinktus Seimo narius, pakviečiant žemdirbių atstovus. Pasikliauti sukurto biurokratinio aparato demagogija, jo neefektyvia veikla ir ja nebepasitikint – jau nebegalima. Atsakas į prieš žemės ūkį vykdomą neadekvačią, neigiamą veiklą ir šmeižtą turi nuskambėti iš aukščiausių valdžios kabinetų.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos
prezidentas Eimantas Pranauskas